Apie Izraelio ir Irano konfliktą, bei trečio pasaulinio karo grėsmę, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius.
Kai kurie ekspertai sako, kad Iranas neparodė tokios galios, o Izraelis rodo daug geresnius pranašumus. Kaip Jums atrodo, profesoriau, ar išties mes galime vertinti tai, ką dabar matome, gal kai kurie dalykai yra ne iki galo matomi, kalbant apie Iraną?
E. Račius: Aš sakyčiau, kad Irano atveju praktiškai viskas jau yra labai matoma. Kad Izraelis mus gali nustebinti, per pastaruosius mėnesius mes tą patyrėme, ir dabar tie pranešimai apie aukščiausio lyderio galimą nužudymą. Jei Izraelis išties gali pasiekti ir aukščiausią bet kurios valstybės vadovą, tai čia tikrai yra nelyginamai didesni pranašumai negu ką nors Iranas dar galėtų parodyti.
Sakyčiau, regioniniu lygmeniu Iranas jau realiai net nebegali tyliai ar ne taip tyliai paprašyti „Hezbollah“, kad ji paleistų raketų, nes jie, dar turėdami vieną kitą raketą, tiesiog greičiausiai nedrįstų paleisti į Izraelio pusę.
Situacija šiuo atveju yra labai nepalanki Iranui. Tik, klausimas yra ne tas, ar Izraelis su Jungtinių Valstijų pagalba galėtų susidoroti su režimu, atsakymas yra akivaizdus, kad taip.
Izraelis tą galėtų padaryti labai greitai, ypač jeigu Jungtinės Valstijos įsitrauktų, bet kas po to? Čia yra didysis klausimas. Tai matyt, labiau į tą reikėtų susitelkti.
Dar ekspertai kai kurie sako, kad svarstymai tokie bent yra dėl Trečiojo pasaulinio karo. Kaip Jūs įsivaizduotumėte, ar gali kilti, ar per anksti kalbėti apie tai?
E. Račius: Jei Iranas pradės elgtis neadekvačiai, turiu omenyje, pradės taikytis į Jungtinių Valstijų bazes ar apskritai net ambasadas, regione, kur nors Persijos įlankos, ar į laivus – jau net nekalbant apie kokius nors civilinius, britų ar prancūzų tanklaivius ir panašiai – tada atsakas neabejotinai būtų iš tų valstybių, su Jungtinių Valstijų įsitraukimu, ir tada mes kalbėtume apie globalų karą.
Kiek ilgai jis galėtų trukti ir kokios jo būtų pasekmės, aš čia nedrįsčiau projektuoti, bet ta mintis, kad galbūt jau mes turėjome Trečiojo pasaulinio karo pradžią, ji lieka, ir matysime iš tikrųjų, kaip elgsis Izraelis, nes vis dėlto turbūt trumpojoje perspektyvoje pagrindinis klausimas yra, kiek raketų Izraelis dar turi – jis tikrai visas jas panaudos.
Kiek raketų dabar Jungtinės Valstijos siunčia? Ir čia apie tiesioginį Jungtinių Valstijų įsitraukimą – jis yra tiesioginis, jokio kitokio nėra, tai kiek tų raketų yra paskirta? Kiek jų turės būti numesta, paleista į Irano teritoriją?
Nuo to priklausys, kas toliau klostysis, nes aš sunkiai patikėčiau, kad Izraelis už kelių dienų sakytų: „Mes viską pasiekėme“.
Kaip Jūs, gerbiamas Linai, galvojate, kiek laiko gali trukti konfliktas ir ar išties gali atliepti tuos pasvarstymus dėl Trečiojo pasaulinio karo? Ar yra ta reali grėsmė?
L. Kojala: Be abejo, tos rizikos egzistuoja, gal nereikia skubėti, bet kai matome kaistančius karo židinius ir nelabai aiškų scenarijų, kaip juos suvaldyti, ir kalbame ne apie vieną lokaciją globaliu mastu, bet bent jau apie kelias, ir tuo pačiu branduolinis aspektas tame egzistuoja, natūralu, kad tas rizikų skaičius tiesiog savaime iliustruoja, kad esame pavojingoje situacijoje.
Izraelis taip pat indikuoja gana aiškiai, kad operacija prasidėjo ir ji staigiai nesibaigs, ir tai turbūt šia prasme galėtų būti suprantama kaip racionalu. Jeigu pradėjai tokio masto operaciją, jeigu pradėjai taikytis į priešą plačiąja to žodžio prasme – nuo karinių lyderių, mokslininkų iki infrastruktūros – tai vidury kelio sustoti atrodytų nelabai logiška, nes sunkiausia turbūt arba pats pavojingiausias aspektas yra peržengti tą raudoną liniją ir pradėti šią operaciją.
Izraelis jau pradėjo visa tai, ir dabar jau tikėsis geriausio rezultato, ir naudos tai kaip spaudimo priemonę ir didesniam amerikiečių įsitraukimui, sakydami: „Žiūrėkite, mes esame arti tikslo, jeigu jūs mums padėsite dar labiau, tuomet galbūt tas tikslas bus realizuotas, o jis yra tarsi bendras“, nes Iranas yra suvokiamas kaip grėsmė ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet tuo pačiu matome Trumpo instinktą norėti kalbėtis, norėti derėtis.
Jo atstovai norėjo susitikti sekmadienį su Irano atstovais, kaip buvo planuota anksčiau. Jis kalba ir toliau, kad yra galimas derybų formatas, bet, kaip matome ir Rusijos agresijos Ukrainoje atveju, vien prezidento pasakymo, kad jis nori kalbėtis, kad įmanoma pasiekti taiką ir viskas juda teisinga linkme, tikrai nepakanka, nes realybė paprastai yra šiek tiek kitokia.
Konfliktas tapo pagrindine G7 viršūnių susitikimo Kanadoje tema. Apie atsinaujinusius smūgius kalbėjo Putinas, paskambinęs Trumpui. Kaip Jūs galvojate, ar Trumpui pavyks kažkaip susiderėti ir pasiekti tų rezultatų, kad užglaistytų šį konfliktą?
L. Kojala: Kol kas Trumpo pasiekimai keliant tuos ambicingus tikslus, kaip matome, yra gana riboti. Ir šioje situacijoje amerikiečiai yra labai svarbus veikėjas, bet ne pagrindinis veikėjas, ne pagrindinis politinės darbotvarkės ir karinių veiksmų formuotojas, bent jau šiame etape.
Tai reiškia, kad net ir galimybės tą paveikti yra didelės, bet tuo pačiu ir ribotos. Vien Trumpo pasakymo nepakanka, kad situacija imtų ir apsiverstų aukštyn kojomis taip, kaip nori Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.
Tą jis jau mato Rusijos agresijos kontekste: jis norėjo, kad situacija pasikeistų, ji nepasikeitė. Tą jis mato ir Vidurio Rytuose. Situacijos, aišku, skirtingos, bet jų kompleksiškumas, sudėtingumas tam tikra prasme yra panašus.
Ir čia jau tada labiau klausimas dėl taktinės prieigos, ir turbūt esminis dabar aptariamas elementas, girdimas Jungtinėse Valstijose, yra tai, ar Iranas galėtų taikytis tiesiogiai į Jungtinių Amerikos Valstijų karines bazes, kurių regione yra ne viena ir ne dvi, ar gali nukentėti amerikiečių civiliai, kurie paskatintų dar labiau Jungtines Valstijas įsitraukti karine jėga į veiksmus prieš Iraną.
Kol tai nėra nutikę, tol ta distancija tarsi ir bandoma šiek tiek palaikyti, be abejo, remiant Izraelį, kaip ir anksčiau, bet tarsi sakant, kad Jungtinės Valstijos bent jau taip įsitraukti, kaip galėtų maksimaliai, artimiausiu metu neketina, nes tai atspindi, kaip ir minėjau, ir Trumpo ideologinį nusistatymą, kur yra jo užsienio politikos aktyvumo ribos.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Pagalvokime, kodėl tautos negali gyventi savo šalyje saugiai ir taikiai? Sirija, Liban, Irakas, Palestina, dabar Iranas su 90mln.žmonių, kiek iš jų galimai būtų emigrantai, moterys su vaikais, vėl plūstų europą dėl smogikų žydų gobšumo ir ciniško žiaurumo.
