Vakar Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, paklaustas, kam priklauso Krymas, atsakė, kad „ne man“. Kaip jūs vertinate tokį atsakymą ir nesibaigiančią istoriją dėl verslo Rusijoje?
Šmaikštumui yra laikas ir vieta, o čia, nepaisant mero gero humoro jausmo, nebuvo labai vykęs pajuokavimas, nes tai jautrus klausimas, kurį žurnalistai užduoda politikams, ir matant, kas vyksta Ukrainoje, į jį reikia atsakyti rimtai ir žiūrint į akis.
Tas pats ir su tais verslais. Čia ne tik V. Matijošaičio problema, yra istorijų apie trąšas, apie sankcijų apėjimus, kur mes turime bėdų. Čia yra sisteminė bėda ir problema, kai verslininkai, matydami siaubingą situaciją ir agresiją Ukrainoje, elgiasi ciniškai, veidmainiškai ir siekia pelno. To iš principo negali būti, nes tai yra sandoriai su šėtonu ir jokių atsikalbinėjimų aš čia tikrai nepriimu. Ir nesvarbu, kur tai nebūtų – ar Lietuvoje, ar Vengrijoje, ar dar kur nors.
Turi būti užimama vienareikšmiška pozicija ir vaidinti čia kažkokius kompromisus ar aiškinti, kad ne viskas vienareikšmiška, aš sakyčiau, jog už gėrio ir blogio ribų.
Ar bus Kaune 2-asis turas?
Turbūt, kad ne. Šia prasme aš esu gana skeptiškas, kadangi visuomenė vertybine prasme ir pilietinės brandos prasme, manau, dar turi nueiti ilgą kelią. Patys visuomenininkai kartais neranda tų būdų, mechanizmų, kurie leistų užkabinti visuomenę, vienaip ar kitaip pakreipti laikyseną. Ir dažnu atveju išeina, kaip dažnai sakoma – „norėjau kaip geriau, gavosi kaip visada“. Todėl manyčiau, kad antro turo nebus.
Vilniuje vienas iš favoritų laikomas Artūras Zuokas. Kaip jūs paaiškintumėte, kas atsitiko, kad po dviejų kadencijų pertraukos, nepaisant praeities teismų, politikas vėl reabilituojasi? Ar tai jo nuopelnas?
Čia ne jo nuopelnas, čia dabartinės Vilniaus valdžios, deja, darbų įvertinimas. Reikia labai pasistengti, kad net Zuokas atrodytų geriau nei dabartinė Vilniaus valdžia.
Su savivalda, su jos organizavimu, veikimu mes turime ir sisteminę problemą. Pati visuomenė nesugeba generuoti konkurencingos aplinkos, kurioje galėtų atsirasti dėmesio verti kandidatai. Dėl to, Lietuvoje esant normaliai politinei konkurencijai, mes turime, ką turime, ir renkamės iš labai prastų kandidatų.
Ir čia kalbu bendrai, ne tik apie Vilnių – visur ta problema yra akivaizdi. Yra vietų, regionų, kur merai sėdi daugiau nei po 20 metų, kas yra absoliučiai protu nesuvokiama. Tai yra sisteminės problemos, reikalaujančios politinės valios ir tam tikrų sprendimų, aš sakyčiau, įstatymų lygiu.
O kaip politologas bendrai vertina agitacijas ir rinkimines kampanijas, sužinokite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
Ne visuomenė, bet pirmiausia partijos visomis prasmėmis dar turi nueiti ilgą kelią. Visuomenei palikta tik rinktis mažesnę iš visų blogybių, nes priverta naudotis klaikia rinkimų sistema kuri naudinga tik partinėms gaujoms, bet ne visuomenei ir ne demokratinei sistemai.
