„Visada žavėjausi atlikėjais, kuriančiais mūsų gimtąja kalba. Man atrodo labai gražu ir svarbu išlaikyti bei puoselėti tai, ką turime brangaus. Tenka dainuoti ir kitomis kalbomis, tačiau atlikdama kūrinius lietuviškai jaučiuosi tvirčiau – gal net kiek įsišaknijus. Visada jaučiau, kad mano ryšys su lietuvių kalba labai stiprus“, – sako Viltė. Gimtoji kalba jai – ne tik meninė išraiška, bet ir identiteto dalis, kurią ne tik saugo, bet ir permąsto, aktualizuoja per savo kūrybą.
Kuriant muziką lietuviškai tenka padirbėti
V. Ambrazaitytė sako, jog kurį laiką manė, kad muzika bus tik vienas iš jos užsiėmimų, tačiau šiandien tai viena pagrindinių veiklų. „Maniau, kad muzika liks tik mylima veikla. Baigiau Azijos studijas, turėjau kiek kitų planų, tačiau tai, kas tavo, vis tiek anksčiau ar vėliau tave pasiekia. Būtent taip nutiko su muzika – visada buvusi kažkur šalia, ji pamažu tapo viena pagrindinių mano gyvenimo krypčių“, – pasakoja Viltė.
Atlikėjos ir dainų autorės muzikinis kelias margas, tarsi sutartinė, kurioje persipina solo projektai, bendradarbiavimas su kitais atlikėjais, prodiusavimas bei etninės muzikos projektai. Ilgą laiką V. Ambrazaitytė dainavo grupėje „Pilnatys“, koncertavo su grupe „Žalvarinis“, o šiuo metu aktyviai dalyvauja dviejuose muzikiniuose projektuose – kartu su Adu Gecevičiumi kuria ir atlieka elektronines lietuvių liaudies dainas, o su Viktoru Diawara ir Laurita Peleniūte kviečia į „Sutartronicą“ – elektroninių sutartinių programą, skambančią ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Šiandien daugiausia dėmesio atlikėja ir dainų autorė skiria savo kūrybai. Šiuo metu savo gyvenimą jau gyvena dvi V. Ambrazaitytės autorinės dainos – „Ateisiu“ ir „Pėdos nedings“, o netrukus pasirodys ir trečiasis kūrinys.
Viltė pripažįsta, kad nors lietuvių kalba yra labai muzikali, tačiau, norint tai atskleisti klausytojui, tenka nemažai padirbėti.
„Turime tiek daug primirštų, gražių ir, rodos, skambančių senų lietuviškų žodžių, kurių prasmės kartais patys nebežinome. Aš pati dažniau orientuojuosi į žodžio prasmę, bet viskas priklauso nuo kūrinio. Kartais siekiu nupasakoti vaizdinį arba išryškinti jausmą – tada ieškau tikslaus žodžio. Tačiau būna ir kitaip – kartais pati muzika padiktuoja kryptį, tada ieškau muzikalių žodžių, pakartojimų, kurie lengvai įsimena ir neapsunkina klausytojo“, – savo kūrybos ieškojimais dalinasi Viltė.
Atlikėja pasakoja, jog vien panagrinėjus senąsias lietuvių dainavimo tradicijas galima įžvelgti, jog kalbos ritmas neatsiejamas nuo melodijos. „Patys žodžiai pinasi į skambantį garsų tinklą. Lietuvių kalba turtinga linksniais, žodžių galūnėmis, trumpaisiais ir ilgaisiais balsiais, tvirtapradėmis ir silpnapradėmis priegaidėmis. Kartais atrodo, kad pati kalba „dainuoja“, o jos muzikalumas kyla iš garsinės ir ritminės sandaros. Visa tai leidžia mūsų kalba kūrybiškai varijuoti“, – teigia ji.
Pagrįstas svetimybių ar žargono vartojimas irgi saviraiška
Viltės kūryboje kalba ir muzika dažnai gimsta skirtingu tempu: „Kartais pabundu ir jau girdžiu, kaip skambės mano naujasis kūrinys. Atsisėdu prie klavišinių ir iškart groju. Bet su tekstu – visai kitaip. Kai kurias frazes metus kartoju mintyse, ilgai nerandu tinkamo derinio.“
Mergina pasakoja, jog įkvėpimas kartais slypi smulkmenose: įvairios formos, spalvos, žmonių emocijos jų veiduose. „Kartais užtenka vienos frazės knygoje – ji įkvepia, ir, žiūrėk, jau turiu bėgti rašytis, nes tuoj pamiršiu. Vis dėlto šis procesas man trunka ilgai. Daug galvoju, daug ką užsirašau, bet ne viskas išlieka. Turiu nemažai kūrinių, kuriems trūksta teksto dalies arba jis dar tik ruošiasi rastis. Tačiau tikiu, kad laikui bėgant tie žodžiai susidėlios į reikiamą vietą.“
Atlikėja ir dainų autorė nesmerkia tekstų, kuriuose yra svetimybių ar žargono, bet pabrėžia, jog tokių žodžių vartojimas turi būti pagrįstas. „Muzika – kūrybos laukas, o kūryba reikalauja laisvės. Svetimybės ir žargonai muzikoje gali būti naudojami sąmoningai, kai jie turi prasmę, charakterį ar atlieka tam tikrą funkciją. Jei norisi perteikti socialinį kontekstą, laikmečio dvasią, ironiją ar panašiai, tokie žodžiai gali būti labai paveikūs. Svarbu, kad jų vartojimas būtų prasmingas. Liūdniau, kai jie vartojami tik todėl, kad pritrūksta savų žodžių.“
V. Ambrazaitytės veiklos muzikine karjera neapsiriboja – ji daug dirba su jaunais žmonėmis, jaunimo pilietiškumo tema, tad puikiai mato, koks santykis su lietuvių kalba lydi jaunąją kartą.
„Vieni ja labai žavisi, kiti – dar tik ieško būdų, kaip per ją išreikšti save. Man atrodo, kad kalbos vertės suvokimas ateina su laiku, su patirtimi. Nemanau, kad jauni žmonės nesistengia – tiesiog jų kalbos vartojimo būdas kartais skiriasi nuo mums įprasto. Jie maišo stilius, nevengia žargonų ar svetimybių, bet tai irgi yra šiandienos kalbinis peizažas. Svarbiausia, kad ta šaknis – lietuvių kalba – išlieka gyva. Galbūt jie patys to dar neįvardija kaip „kalbos saugojimo“, bet jų pasirinkimas kalbėti, kurti, dalintis – tai ir yra saugojimas to, kas mums yra labai brangu“, – sako Viltė.
Senosios lietuvių liaudies dainos naktiniuose klubuose?
Folkloras – dar viena itin svarbi Viltės pasaulio dalis. Jos kartu su Adu Gecevičiumi išleistas albumas „Dėl žalio žolyno“ – ryškus pavyzdys, kaip senoji muzika gali skambėti šiuolaikiškai, neprarasdama giluminės prasmės. „Norėjome parodyti, kad mūsų senosios dainos, perteikiamos per šiandienos jausmą, gali būti aktualios iki pat šios dienos“, – pasakoja atlikėja.
Viltė įsitikinusi, kad šiuolaikiškai suskambančiosios liaudies dainos ne tik nesumažina jų vertės, bet ir padeda atgimti naujai. „Galime pastebėti, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau atlikėjų, kurie nebijo paliesti šaknų. Mūsų liaudies dainos jau kurį laiką skamba klubinėje erdvėje ar šalia šiuolaikinių tekstų. O jaunam žmogui tokios prieigos ir reikia – ne pamokymo, o kvietimo. Tam, kad mūsų tautosaka gyvuotų ir nebūtų pamiršta, reikia leisti folklorui būti ne tik folkloru, bet ir gyvu turiniu“, – teigia Viltė.
Kūrybą lietuvių kalba pamilti gali ir jos nesuprantantys
Šių metų pavasarį projektas „Sutartronica“, į kurio veiklą aktyviai įsitraukusi ir V. Ambrazaitytė, pristatė lietuviškas sutartines viename seniausių muzikos festivalių Prancūzijoje, kur lietuviškai atliekamos senosios dainos sulaukė didelio susidomėjimo.
„Man visad labai gera, kai išgirstu lietuvių kalbą kažkur kitur, toli nuo namų. Apskritai muzikos pasaulis atrodo nebeturintis barjerų – čia gali būti toks, koks esi, tereikia savo terpę atrasti. Tad lietuvių kalba tikrai gali skambėti pasauliui. Net jei klausytojas nesupranta žodžių, jis pajunta emociją ir tikrumą. O mūsų kalba autentiška, ji kartais gali net hipnotizuoti. Ir tai gali būti tiltas į mūsų kultūrą, kurią pasaulis pažinti tikrai nori. Esame unikalūs ir turime, ką parodyti“, – teigia V. Ambrazaitytė.
Kalbos svarba ir jos išsaugojimas Viltės akimis – ne teorinė diskusija, o kasdienė praktika. Ji tiki, kad kalba neišnyks, jei ja bus kalbama iš tikro jausmo: „Savo aplinkoje jaučiu, kad žmonių, kurie nori kalbėti, kurti, dainuoti lietuviškai, tik daugėja. Nyksta tos kalbos, kurios nebeturi emocinio ryšio su kalbančiaisiais, bet tą ryšį mes, lietuviai, tikrai turime.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
