Šiandien Marius sutiko savo istorija pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Tragiškas nutikimas, apvertęs vyro gyvenimą, iš jo neatėmė tik vieno – šypsenos.
Gyvenimo įprastą gyvenimą
Iki nutinkant nelaimei, Marius niekada nebūtų pagalvojęs apie taip greit jo gyvenimą pakeisiančius sunkumus. Tie patys aukšti šaligatviai – atrodęs menkniekis praeityje dabar vyrui kelia didelius sunkumus.
„Anksčiau gyvenimas buvo kaip gyvenimas. Sunku apibūdinti. Iš esmės, kaip ir po nelaimės, tik darbai kiti, kitas požiūris.
Pavyzdžiui, požiūris į aplinkos prieinamumą, į šaligatvius, nes kai vaikštai kojomis, tai tu nepastebi slenksčio, aukštesnio šaligatvio.
O kai judi su vežimėliu, tai tau tas pats trinkelėmis klotas kelias jau yra kitoks. Net ir akmenys kelyje tampa kliūtimi. Tad iškart viskas sunkiau“, – skirtumus išryškino Marius.
Viską apvertė viena diena
Įprasta vaga tekėjusį vyro gyvenimą aukštyn kojomis apvertė nelaimė. Tą dieną Marius tiksliai prisimena iki šiol.
„Viskas vyko 2019 metų kovo 27 dieną. Tą dieną pažįstamui padėjau dirbti prie jo pamatų statymo, reikėjo apsikasti, apsišildyti.
Na, ir grįžtant namo su dviračiu mane užkabino automobilis. Jis kirto per pedalą, aš užsisukau, trenkiausi ant tos mašinos, o iš inercijos tada mane sviedė į medžius. Tiek ir atsimenu. Viskas greitai įvyko.
Paskui atsigavau. Atrodo, kad tikrai ilgai ten negulėjau. Mano manymu, kokią minutę ar dvi. Tuo metu buvau praradęs sąmonę, bet atsigavęs pradėjau skambinti draugams ir pažįstamiems.
Aš jiems greitai papasakojau, kas įvyko, pasakiau, kur esu, paprašiau mane paimti. Bet draugai man pasakė: „Tu jau ne mums skambink, o 112”.
Prieš paskambinant 112 nušliaužiau ant kelio. Nenorėjau gulėti griovy, norėjau, kad mane kažkas surastų. Iššliaužiau ant kelio ir šalikelėje pamačiau, kad ta mašina dar grįžo atgal, pristabdė. Aš ėmiau rėkti: „Sustokit! Sustokit!“, bet automobilis nuvažiavo tolyn“, – nutilo Marius.
Nuo tos dienos – nebevaikščiojo
Nuvažiavus kaltininkui Mariui nebeliko nieko kito, kaip tik kviesti pagalbą. Tuo metu vyras dar nesuprato, kas jo laukia.
„Tada, kai jau išsikviečiau 112, tai iš pradžių atvažiavo policija, o vėliau – greitoji.
Greitoji greitai nuvežė mane į ligoninę. Mažeikių gydytojai pasižiūrėjo ir pasakė, kad su tokiais sužeidimais mane reikia vežti į Klaipėdą. Tada važiavome į Klaipėdą.
Ligoninėje pragulėjau kažkiek laiko, tikrai nepamenu kiek. O paskui 100 dienų truko reabilitacija“, – paaiškino vyras.
Marius tikino, kad iš pradžių jis tikrai nemanė, jog prognozės bus tokios liūdnos. Jis neiškart suprato, kas jo laukia.
„Iš pradžių man kaip žirafai per ilgą kaklą, kol atėjo į galvą ta informacija, kol suvirškinau...
Tikrai galvojau, kad čia viskas taip bus laikinai, viskas bus gerai. O gavosi, kaip gavosi – niekas nesigavo. Likau vežime“, – konstatavo jis.
Pilnai susitaikyti nepavyko
Nors šiuo metu Marius skaičiuoja jau penktus metus neįgaliojo vežimėlyje, tačiau atskleidė, kad „pykčių“ su vežimėliu pasitaiko.
„Žinote, su vežimėliu dabar kaip su batais – pagal sezoną. Sako, kad jeigu žiemą išeini su vasariniais batais, tai šalta kojoms.
Taip yra ir su vežimėliu. Jeigu tu išvažiavai žiemą su vežimėliu ir negali pravažiuoti – pykstiesi. Tada tikrai pyksti ant aplinkos, pyksti ant sniego, ant gamtos, paskui ant kelininkų, kurie nenuvalo sniego arba nuvalo blogai.
Net sunku apibūdinti tą savijautą. Pavyzdžiui, eidamas su kojomis tu gali eiti ir rankose neštis lietsargį. O važiuodamas su vežimėliu – negali. Tai tada pradeda pliaupti lietus ir viskas... Važiuoji per tą lietų, visas šlapias ir su vežimėliu“, – liūdnomis kasdienybės detalėmis pasidalijo Marius.
„O susitaikymas pilnai neįvyko. Kasdien susiduri su sunkumais, su kliuviniais, infrastruktūromis ar gamta.
Susitaikymas neįvyksta, nes yra pyktis. Žinai, kad nieko negali pakeisti. Čia tas pats, kas įvažiuoti į pusnį su mašina (juokiasi).
Žinai, kad nuo tavęs kaip ir kažkas priklauso, galėjai neįvažiuoti į pusnį, išvengti to, bet neišvengei. Tada jauti pyktį ant savęs, ant pusnies, kad jos čia neturėtų būti. Sunku apibūdinti emocinę būklę“, – tikino jis.
Viską paliko vairuotojo sąžinei
Paklaustas, ar kažkada norėjo sužinoti, kas vairavo jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusį automobilį, Marius atsako, kad jau nebe.
„Man jau neaktualu. Iš pradžių norėjau sužinoti, o dabar nebeįdomu. Čia žmogaus sąžinės reikalas. Paliksiu jį tam. Jis juk žino.
Jei aš kažką jam pasakysiu, palinkėsiu ar perduosiu – nemanau, kad tai turės reikšmės. Juolab, jeigu jis žino, kažką galvoja apie tai, jaučia sąžinės graužatį, tai mane visą laiką galima labai puikiai susirasti.
O jeigu jis nėra suinteresuotas, tai nemanau, kad kažkokie žodžiai jam turės įtakos“, – paaiškino Marius.
Visgi, nors vyrui ir teko sudėtingas išbandymas, tačiau jis jaučiasi laimingas. Anot jo, kiekviena šviesi diena jam prideda stiprybės.
„Iš tiesų, tai aš visą laiką laimingas. Žiūriu į gyvenimą optimistiškai. Pasitaiko mažesnių ir didesnių problemų, būni sveikas arba nelabai, su ratais arba be, bet man gyvenimas atneša tų džiaugsmų.
O iš kur semiuosi stiprybės? Išeinu į lauką, oras gražus, saulė šviečia, automatiškai juk nepradėsi spinduliuoti neigiamomis emocijomis, kai štai saulė šviečia, šilta ir gražu.
Jeigu diena graži – išeini ir nusišypsai. Stengiesi nusišypsoti kiekvieną dieną“, – džiaugsmu pasidalijo ir baigė pokalbį pašnekovas.
