Turbūt vieni žymiausių televizijos personažų „Bratkos“ – Ūsas ir Barzdonas dar ilgai neliks užmiršti juos stebėjusių žiūrovų atmintyje. Legenda tapusių personažų atminimas turėjo būti atidengtas praėjusiais metais, tačiau dėl užsitęsusių darbų procesas sustojo. Skulptorius Jonas Grunda pasakoja, kad viskas judėtų daug paprasčiau, jeigu atsirastų rėmėjų:
„Viskas labai paprasta ir susideda į vieną žodį – „pinigai“. Yra tam tikri dalykai, kurie nusikėlė, tačiau manau, kad pavasarį skulptūra turės stovėti jau tikrai, nes šiuo metu yra ruošiamas dokumentas, ieškome rėmėjų. Vienu metu rajono savivaldybė buvo labai susidomėjusi projektu, o paskui pasakė, kad nėra pinigų“, – pasakoja apie tai, kodėl sustojo skulptūros darbai, skulptorius ir V. Šerėno vaikystės bičiulis Jonas Grunda.
Praėjusiais metais Ignalinos gyventojas J. Grunda savivaldybei pateikė idėją, jog nori įamžinti V. Šerėno ir jo kurtų personažų „Bratkų“ atminimą. Skulptorius teigia, kad šiuo metu yra baigęs vieną pavyzdinį skulptūros modelį:
„Savo jėgomis baigiau vieną modelį, o už kitą jau norisi avanso, nes tokiam procesui reikalingi žmonės, reikalingos jėgos. Atsiradus finansavimui, manau, kad pavyktų skulptūrą padaryti per tris mėnesius, nes yra ir kai kurie dalykai paskaičiuoti.“
Anot J. Grundos, savivaldybė yra gavusi iš skulptoriaus tris variantus, iš kokių medžiagų būtų galima gaminti ir lieti skulptūrą, tačiau visgi – galutinio sprendimo dar nėra, kadangi viskas ir vėl atsiremia į finansinius kaštus.
„Ji gali stovėti ir iš bronzos, tačiau labai daug kainuos, net nežinau, kas ryžtųsi tokiai sumai. Pati skulptūra turėtų būti nemaža, apie 2,4 metrų aukščio, o gal dar aukštesnė, todėl medžiagų atžvilgiu, jeigu kalbame būtent apie bronzą, tai gali kainuoti net ir šimtus tūkstančių“, – atsidūsta Vytauto Šerėno bičiulis J. Grunda.
Kampai, primenantys V. Šerėną
Skulptorius Jonas Grunda pasakoja, kad procesą stabdo ne tik finansai, tačiau ir tai, iš ko bus padaryta skulptūra. Buvo tariamasi „Bratkas“ daryti iš metalo lakštų, tačiau vėliau šios idėjos atsisakyta:
„Šiais laikais yra tokių sintetinių medžiagų, todėl skulptūras galima daryti iš įvairių plastikų, kurie duoda imitaciją tam tikros medžiagos. Ir metalo prasme, tą patį betoną galima parodyti kitu planu. Yra tų medžiagų variantų visokių, kurie pigiau gautųsi, bet, aišku, kas liečia natūralų dalyką, tai galima daryti ir iš akmens, galima išlieti ir iš bronzos, bet kainos bus nemažos.
Norėjome daryti ant metalo lakštų, bet atsisakėme, nes ant metalo nesimatytų liejimas. Norisi, kad ta skulptūra žmogui matytųsi iš toli, kad galėtų kažkaip ją atpažinti. Yra tam tikras menas, kuris turi savo kalbą, tai norisi tos kalbos, kad ji turėtų daug išraiškos, kad žmonėms būtų įdomu. Šiais laikais skulptūros menas yra plati sfera, nes galima daryti ne vien tik iš medžio, akmens, bronzos.“
Nors svarstymai, iš kokios medžiagos bus gaminama skulptūra, dar vyksta, nes viskas priklausys nuo finansų, tačiau J. Grunda atvirauja, kad pats mieliau rinktųsi špižių arba bronzą.
„Nuoširdžiai, man patinka špižius, nes jis sunkus metalas ir surūdija labai įdomiai. Tai gal aš rinkčiausi špižių, o antras metalas būtų bronza. Man patinka tas grubumas, aiškumas, svoris“, – tikina Jonas Grunda.
Skulptūra, pasak skulptoriaus, yra kampuota, briaunota vien todėl, kad tokios linijos atspindi anapilin iškeliavusio draugo V. Šerėno asmenybę, būdą.
„Vytautas buvo žodžio žmogus, nebuvo iš tų, kurį galima palenkti taip, kaip mums patinka, jis turėjo savo poziciją, buvo nuoširdus, teisingas, tikrai su juo buvo lengva kartu dirbti. Būtent tie kampai, ta raiška ir perteiktų, kad jis buvo analitikas, mokslo žmogus, matematikas, tai tas mano pasirinkimas kampų tarsi ir primena jį.
Kas liečia atsakomybę, santykius, jis buvo sąžiningas, su pliusais, skubėdavo sumokėti ir pinigus, duodavo avansą neprašant, vienas kitu labai pasitikėjome, į mano norus nesikišdavo, leisdavo daryti kaip man patinka, nes aš ir plenerus pas jį sodyboje organizuodavau kartu. Buvo toks skulptūrų parkas sukurtas, bet nežinau, kokiame dabar lygyje yra viskas. Su Vytautu buvo be galo lengva dirbti kartu“, – vaikystės bičiulį prisimena Jonas Grunda.
Legendiniai personažai likę atmintyje
Jonas Grunda ir Vytautas Šerėnas buvo pažįstami nuo mokyklos laikų. Juos skulptorius prisimena su didele nostalgija ir maloniu jausmu, mat, kaip teigia jis, anksčiau mokykla buvo tarsi antri namai:
„Mes mokykloje kartu mokėmės ir ten visi buvo kaip šeima, vykdavo bendri renginiai, Nauji metai. Vytautas buvo už mane vyresnis dvejais metais kažkur. Visi labai artimi buvo, tiek mokytojai, tiek mokiniai. Dabar turiu sūnų, tai matau, kad viskas šaltai atrodo, gal jiems ir šiltai, bet nėra tokio kolektyvo kaip mūsų laikais.“
Visą Lietuvą juokinusių „Bratkų“ personažų daugeliui trūksta iki šiol, nes V. Šerėno kurti televizijos vaidmenys puikiai atitiko ne tik politines aktualijas, tačiau ir ignaliniečių būdą, kurį sau galėjo pritaikyti, matyt, kiekvienas lietuvis.
„Iš esmės, mano santykis į „Bratkas“ yra vientisas reiškinys, visiškai pažįstamas, tiesiog nuogas. Aš visai netoli Antagavės kaimo gyvenu, tų žmonių, tai visa tai man yra labai aišku. Visas tas ne paprastumas, o prastumas. Paprastumas yra genialus reiškinys, o tie žmonės yra prasti“, – pateikia savo įžvalgą pašnekovas, prisimindamas V. Šerėno vaizduotą Ignalinos pašonėje esančio Antagavės kaimo gyvenimą, jo žmones.
Jonas Grunda pasakoja, kad tai, ką vaizdavo „Bratkos“ jam ne tik pažįstama, tačiau ir matyta, nes pats V. Šerėnas augo ir užaugo šiame kaime, su šios vietos žmonėmis. O, kaip sako, J. Grunda, niekam ne paslaptis, kad „Bratkų“ eiseną ir būdą V. Šerėnas vaizdavo atkartodamas sau artimą žmogų.
„Pilnas kaimas buvo girtuoklystės, amžinai tas purvas. Vytautas gimė Antagavėje kaip ir jo tėvai, sesuo. Personažams jis įkvėpimo sėmėsi iš savo artimojo eisenos, kalbos, puikiai pateikė tą kojų dėjimą.
Kas įdomiausia, kad iš tokios duobės, jei galima taip sakyti, Vytautas išlipo ir pasiekė tokius dalykus su tuo humoru, idėja, kuri iš paprasto prastumo tapo geniali ir juokino visą Lietuvą, tiesiog prilipo jai visai. Iki šiol visi gerbia šiuos personažus, todėl sakyčiau, kad kalba eina apie daug gilesnį dalyką“, – dalinasi skulptorius.
Žavesys paprastume
Pasak pašnekovo, žavesys „Bratkose“ yra tame, kad V. Šerėnas sugebėjo pamatyti artumą, kurį vėliau perteikė Lietuvai ir tuo visus užkrėtė. „Čia ir yra genialumas. Jūs pamatytumėte, kas ten per gyventojai buvo Antagavėje, kas per chebra lankydavosi, ypač tarybiniais laikais... Buvo toks skurdas, kurį Vytautas ypatingai pabrėžė, kuomet žmonės nori tik valgyti ir nieko daugiau. Nemažai tų žmonių pažįstų, nemažai jų iškeliavę jau yra, nes viskas čia šalia – Ignalina, Antagavė, todėl esame bendravę“, – priduria vyras.
O Lietuva, kaip teigia vyras, turbūt ir sugebėjo pamatyti personažuose save, todėl juokėsi ne iš bet ko kito, o patys iš savęs, savų aktualijų ir juos supančios aplinkos. Žmones žavėjo ne tik paprastumas personažuose, tačiau ir tai, kaip V. Šerėnas mokėjo pateikti Ignalinos krašto žmonių kalbą.
„Taip mes visi čia ir kalbame, kartais nesupranti, kokia čia kalba, nes pusė lenkų, pusė slavų, pusė lietuvių. Kai mokiausi Kaune, tai manęs niekas nesuprasdavo, jeigu kalbėdavau atsipalaidavęs. Vytautas visą kalbą perteikė puikiai, nes iš esmės ji – labai stipri, turi rusiškumo, slaviškumo, skamba bukai ir gerai. Iš esmės, Vytautas parodė visą Ignaliną ir jos kraštą, o tai yra labai didelė vertybė.
Pamenu, kad nešant modeliukus, žmonės man iš tolo rėkė, kad „Bratkas, Bratkas neša!“, o jie gal vos 20 centimetrų buvo, bet vis tiek pamatė“, – šypsosi pašnekovas.
J. Grunda teigia, kad nepastatyti tokios skulptūros Ignalinoje būtų tikras praradimas. Pirminė skulptoriaus idėja buvo tokia, kad „Bratkos“ žmones pasitiktų išlipusius geležinkelio stotyje ir būtų matomos iškart pro traukinio langus:
„Norėjau statyti pačioje stotyje, tačiau žemė ne mūsų, o aš juk irgi tik lipdau skulptūrą. Šalia geležinkelio stoties yra toks vandens bokštas, ten parkas su senais medžiais ir ši miesto dalis yra būtent į tą pusę link Vilniaus, kur Vytauto sodyba ir jis per šią stotį eidavo į mokyklą. Todėl viskas būtų labai arti ir susiję. Aišku, smagu ir pačioje toje parko aikštelėje būtų pastatyti, nors ir gausis šiek tiek nuošaliau, keliasdešimt metrų nuo stoties.“
„Bratkų“ skulptūra yra ne pirmasis projektas, kuris susijęs su J. Grundos vaikystės draugu V. Šerėnu. Jonas pasakoja, kad kartu vyrai prisigalvodavo įvairiausių idėjų ir projektų, kurie taip ir liko neįgyvendinti.
„Vytautas buvo pasakojęs, kuomet išsisėmė televizijoje, grįš gyventi čia, į Ignaliną, savo sodybą. Jis ruošėsi persikelti ir būtų gyvenęs, tačiau nutiko taip, kad liko daug idėjų neįgyvendintų, nors visąlaik jis pasakodavo, kad jų turi utopinių. Su juo mes visada prisigalvodavome visokių kūrybinių darbų, minčių“, – prisimena skulptūrą Vytautui Šerėnui atminti kuriantis jo vaikystės draugas, skulptorius Jonas Grunda.
