„Nuteiskite mane garbingai, su įrodymais, bet nereikalaukite prisipažinti nusikaltimų, kurių nepadariau. Tikrai neskubu ten (žvilgsnį nukreipia į dangų) be eilės“, - atvirai pokalbį su tv3.lt žurnalistu pradėjo Henytė.
Daugelis H. Daktarą žino iš skambių antraščių apie jam inkriminuojamus nusikaltimus dėl turto prievartavimų, kūno sužalojimų, žmogžudysčių. Tačiau šįkart siūlome visiškai kitokį pokalbį su Henyte apie jo vaikystę, pirmąjį kartą, kai jis „gavo malkų“ ir sunkų kelią į pripažinimą tarp nusikalstamo pasaulio autoritetų.
- Kokia buvo H. Daktaro vaikystė?
Gimiau 1957 m. gruodžio 12 d., 12 val. Gyvenau Vilijampolėje, sename Kauno rajone. Netrukus gimė ir mano brolis Mečislovas. Jis buvo 1,5 metų už mane jaunesnis. Šeimoje augome dviese.
Mūsų tėvai buvo paprasti darbininkai. O Vilijampolėje praktiškai visa giminė gyveno – tėvo broliai ir seserys. Tad gyventi visiems greta buvo ir linksma, ir baugu.
- Kas jums iš vaikystės labiausiai įstrigo atmintyje?
Nu kas, kas. Vykdavo baliai, tėvas gerdavo, visi gerdavo, nuolat kildavo muštynės. Taip ir augau, tokioje paprastoje šeimoje. Kartais būdavo ką valgyti, kartais nebūdavo. Jaunystė tokia visokia buvo. Ir gerai, ir blogai. Bet iš esmės gyvenome prastai.
- Ar būdavo baisu augti tokioje aplinkoje?
Sunku pasakyti. Kitokio gyvenimo ir nemačiau. Užaugau baimėje. Vieni kitus mušė, plėšė, pjovė. Tėvai, jų broliai buvo agresyvūs. Nuolat kildavo muštynės. Draugų ratas buvo vien chuliganai. Todėl galvodavau, kad toks pasaulis ir turi būti. Augau ir nežinojau, kad yra inžinierių, inteligentų, studentų ar direktorių. Vaikystė bėgo tarp plėšikų, banditų bei paprastų darbininkų.
Galima sakyti toks paprastas luomas būdavo. Man sakydavo, kad čia mes geri, o visi kiti – blogi. Tai ir augau galvodamas, kad esu tarp tų visų „gerų“ žmonių. Kai užaugau supratau, kad yra atvirkščiai. Kad iš tikrųjų mes esame tie blogieji visuomenės atstovai.
- Esate prasitaręs, kad savo tėčio nelaikėte nusikalstamo pasaulio atstovu?
Nelaikiau, jis tikrai nebuvo toks, tik tiek, kad bendravo su nusikaltėliais. Baliavodavo drauge, bet pats nusikaltimų nedarė. Jis buvo linkęs supirkinėti daiktus iš nusikaltėlių. Toks buvo jo stilius. Alkoholį mėgdavo laikyti bei juo prekiauti. Taip pat batus, tiek vyrams, tiek moterims pardavinėdavo. Ir sugebėdavo remonto darbus atlikti. Jo nusikaltimas buvo tik tas, kad supirkdavo vogtus daiktus.
- Ką galėtumėte papasakoti apie savo jaunėlį brolį?
Nėra ką daug pasakoti. Jis vos 16 metų sėdo į kalėjimą. Sulaukė 9 metų įkalinimo bausmės. Ją atlikęs išėjo į laisvę, bet po dviejų mėnesių jį užmušė automobilis. Tiek ir tegyveno, 25 metų žuvo. Brolio gyvenimas greitai praėjo. Tada likau vienas.
- Tai nuo pat mažens teko pakovoti už save?
Taip. Pas mus galiojo jėgos dėsnis. Jei tu esi stiprus, reiškia tu esi protingas. Net jei iš tikrųjų buvai protingas, bet silpnas, tu būdavai „durnas“. Kiekvienas turėdavo parodyti savo jėgą. Todėl augau ir svarsčiau, kaip čia man tapti ir protingu, ir stipriu. Visi draugai rūkė ir gėrė, o aš praktiškai niekada gyvenime nerūkęs. Todėl daugiau dėmesio skyriau sportui. Norėjau būti geresnis už juos.
Netrukus pasiekiau tokį lygį, kai galėjau duoti visiems „malkų“. Ypač tiems, kurie gerdavo ir rūkydavo. Reikia paminėti, kad fiziškai visi iš gamtos buvo pakankamai stiprūs, tad tik blogi įpročiai juos padarydavo silpnesniais. Būtų negėrę, nerūkę – būtų buvę itin stiprūs konkurentai.
Kažkur būdamas 22 metų jau visus „numušiau“. Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta. Dvejus metus sėdėjau Pravieniškėse ir ten labai daug sportavau. Kai buvau 16-18 metų, tai nuo tų pačių gaudavau „malkų“. Jiems tada buvo apie 22 metus, tai mane 16-metį primušdavo. Negalėjau su tuo taikstytis. Norėjau jiems atsikeršyti. Todėl patekęs į Pravieniškes už chuliganizmą, treniravausi kiekvieną dieną.
Grįžau į laisvę visiškai pasikeitęs. Buvau fiziškai stipresnis. Pamenu, vėl kilo konfliktas, sakė, kad dabar užmuš mane. Ėjom išsiaiškinti ir daviau jiems „malkų“.
- Kodėl patekote į Pravieniškes?
Įsivėliau į muštynes per šokius. Buvau jaunas, agresyvus, karštas. Tada man buvo 19 metų. Šokiuose konfliktas kilo dėl kažkokios merginos. Išėjome „vienas ant vieno“, bet kilo masinės muštynės. Apmaudžiausia, kad pasodino tik mane vieną. Man „priklijavo“ 18 nukentėjusiųjų, 30 liudininkų. Man vienam! Nors mušėmės visi. Ir mes juos visus sumušėme, bet viską man vienam „pripaišė“.
Nieko keisto, Daktarą norėjo pasodinti vien dėl pavardės. Tai buvo negarbinga. Juolab, kad aš turėjau eiti į kariuomenę. Jau visas komisijas buvau praėjęs, liko kažkur dvi savaitės. Bet tuometinis komisaras norėjo mane pasodinti. Juk laikraščiai linksniavo mano pavardę, tad turėjo kažką pasodinti. Spaudoje buvo vaizdžiai aprašyta, kaip šokių salėje sukosi poros, o Daktaras atėjo ir išdaužė visus. Ir pasodino Daktarą. Apmaudu. Būčiau išėjęs į kariuomenę, gal dabar būtų visai kitoks mano kelias.
- Ką veikėte, kai buvote paleistas į laisvę?
Išėjau ir galvojau, kad kažkaip reikia sudėlioti savo ateitį. Pagal mūsų lietuvišką išmintį – pastatyti namą, susirasti žmoną, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Pirmiausia, susiradau žmoną, tada gimė sūnus, vėliau namelis, medis, sodas. Taip ir gyvenau. Viskas dar sovietų laikais vyko. 1980 m. „apsiženijau“ ir šešerius metus ramiai pragyvenome.
- Ką veikėte tuo ramybės laikotarpiu?
Čia jau nėra jokios paslapties. Žmonės laikydavo lapes. Vogdavo karves, arklius bei sumaldavo juos su visais kaulais ir sušerdavo lapėms. Mes tas lapes ir vogdavome. Pavasarį jos veisiasi, o rudenį viena atsiveda kokių 15 lapiukų. Kai pirmas sniegas, galima juos jau „mušti“ dėl kailiuko.
Prigavo, kad vagiame ir nuteisė 8 metams. Tada išvežė į Sibirą. Pamenu, tada buvo toks sąžiningas komisaras. Jis dirbo garbingai, viską man įrodė iki smulkmenų. Todėl ant jo nepykstu. Vogiau iš žmonių. Atvirą vagystę „pripaišė“. Pamatė šeimininkas mus.
Mane sovietiniais laikais pasodino tris kartus, bet visi buvo su įrodymais. 100 proc. buvau įrodytas, nors ir neprisipažinau. Tiesiogiai manęs už rankos niekas nepagavo, tai ir nebuvo reikalo kažką prisipažinti. Turėjau tokį įsitikinimą, kad nepagautas už rankos, neprisipažinsiu.
O dabar kiti laikai. Ką pareigūnams pripasakoja palaužti „draugai“, viską daro, nes gauna „malkų“. Irgi gaudavau „malkų“, bet jie prisipažino, o aš ne. Tačiau dabar laisvoje Lietuvoje taip „naglai“ sodina, be jokių įrodymų.
Apie H. Daktaro gyvenimą jau nepriklausomoje Lietuvoje, skaitykite naujienų ir pramogų portale tv3.lt jau visiškai netrukus.
