Žmogus orkestras? Ne visai. V. Žilinskas sako, kad pasaulyje, kuriame fotografu save vadina kiekvienas, turintis fotoaparatą, jis nori išmokti kuo daugiau, bet lieka ištikimas tai sričiai, kurią mėgsta labiausiai. Apie aistrą, erotiką, vestuves, skanų maistą ir klubinę kultūrą tv3.lt kalbina pripažinimą daugelyje projektų jau pelniusį V. Žilinską.
– Stebint interneto erdvę susidaro įspūdis, kad save fotografu laiko bemaž kiekvienas, kuris tik turi fotoaparatą (ne telefoną – nors atsiranda ir tokių, kurie sugeba net ir su juo padaryti unikalių projektų). Kaip tau pavyko „prasimušti“ į Lietuvos fotografų elitą ir išsiskirti iš šios pilkos masės?
– Atsakymas paprastas ir gana nuobodus – jeigu nori nebūti pilka masė, turi iš jos išsiskirti. Niekas kitas nepadeda išsiskirti, kaip tik darbas, darbas ir dar kartą darbas (nors, geriau pagalvojus ir turint omenyje nūdienos aktualijas, yra dar geresnis būdas – skandalai. Tačiau tai laikina bei kuria ne patį geriausia įvaizdį).
Esu iš tų žmonių, kuriuos „pagauna“ azartas, kai pamatau, jog sekasi tai, ką darai. Ir tai auga geometrine progresija. Savotiška darboholizmo forma – daugiau dirbi, pamatai, kaip auga pajamos, tada atsiranda entuziazmo dar daugiau dirbti ir tai – kaip uždaras ratas, kol vieną dieną pamatai, kad neberandi laiko nei draugams, nei sau (juokiasi).
Ir darbu aš vadinu ne vien fotografavimą. Turiu omenyje, apskritai savęs, kaip fotografo asmenybės tobulinimą – video pamokos internete, mokymai, nuolatinis geriausiųjų pasaulyje fotografų sekimas, perfekcionizmas ir svarbiausia – noras aplenkti ne kitus, o patį save. Galbūt padėjo tai, kad mano stilius yra vakarietiškas, labiau modernus, nei konservatyvus. Žmonėms, nepriklausomybėje gyvenantiems vos 25 metus, to reikia.
– O ar yra fotografijos sritis, kurios dar nesi išbandęs, bet norėtum?
– Šią akimirką niekas nešauna į galvą. Galbūt, labiausiai norėčiau stipriai patobulinti savo įgūdžius mados ir reklamos fotografijoje. Negaliu sakyti „išbandyti“, nes esu truputį jos „ragavęs“.
– Fotografuoji vestuves, žmones, daiktus, maistą, renginius, merginos tave renkasi erotinėms fotosesijoms... O kuris stilius tau pačiam labiau prie širdies? Gal norėtųsi apsistoti ties kažkuriuo vienu?
– Kadangi fotografija yra ne tik darbas, bet ir mano gyvenimo aistra, privalau išspausti iš to maksimaliai gerų emocijų, todėl mano stilių gausą galima sulyginti su skoniu maistui. Kad ir kaip skanu būtų lašišos kepsnys, valgant jį kas dieną po mėnesio tu pradėsi jo nekęsti.
Taip ir su fotografija – stengiuosi dirbti įvairiose srityse, tam, kad tai nepabostų. Daugelis pasakytų, kad negali vienas žmogus mokėti visko vienodai gerai. Tačiau dirbu ne pirmus metus, todėl turiu kelias pagrindines sritis, kurias išmanau geriau ir kelias, kuriose nuolat save tobulinu (vėl tas prakeiktas perfekcionizmas).
Vieną dieną aš „kaifuoju“ fotografuodamas kiaulienos šonkauliukus, degantį „Lamborghini“ kokteilį arba Šalčiūtę, kandančią sultingą 100 proc. jautienos mėsainį, kitą dieną galvoju, kaip viešbučio interjerą perteikti kuo įspūdingiau, penktadienio vakarą linksminuosi (sunku tai pavadinti darbu) viename garsiausių sostinės klubų ir ryte, kai visi miega, įkeliu dar karštas nuotraukas į feisbuką.
Vasarą dauguma savaitgalių rezervuoti vestuvėms tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Labai džiaugiuosi kasmet gausėjančiais vestuvių ir ne tik jų užsakymais iš užsienio. Vien šiemet teko pabuvoti keturiose užsienio šalyse. Na ir, žinoma, turbūt labiausiai visus masinanti tema – erotika. Viena sudėtingiausių sričių, tačiau susilaukianti bene daugiausiai aplinkinių dėmesio.
Negalėčiau pasilikti tik kažkurios vienos srities, bet jei pareikalautumėte, įrėmę pistoletą į smilkinį, matyt, tai būtų vestuvės.
– Minėjai, kad fotografuoji naktiniuose klubuose. Savaime suprantama, tai vieta, kur žmonės ateina atsipalaiduoti, pašokti, galbūt patirti vienos nakties nuotykį... Sunku įsivaizduoti, kad tokioje siautulingoje aplinkoje įmanoma dirbti. Kaip tau pavyksta išlikti budriam?
– Naktiniuose klubuose fotografuoju su pertraukomis jau gal šešis metus. Per tą laiką teko fotografuoti daugelyje tiek esamų, tiek nebeegzistuojančių Vilniaus klubų. Užtat be fotoaparato juose esu itin retas svečias, mieliau renkuosi ramesnį poilsį.
Ilgainiui išmoksti tuo pačiu ir linksmintis su visais, būti vakarėlio dalimi, nebijoti prieiti, užkalbinti, paprašyti nusifotografuoti, galbūt persimesti keliais flirto žodeliais, bet ir išlaikyti aiškias ribas tarp darbo ir asmeniškumų.
Šis klausimas, matyt, daug kam aktualus, kai kalba pasisuka apie erotikos fotografavimą. Kaip bebūtų sunku patikėti ir kad ir kiek gandų aplinkui mane sklandytų, realybė yra visiškai nesensacinga – darbo niekada, pabrėžiu, NIEKADA nemaišau su asmeniniu gyvenimu. Nors pasiūlymų, patikėkite, būna pačių egzotiškiausių...
– Lietuvoje erotinės fotosesijos – populiaru, ar, visgi, dar nesame tokie drąsūs, kaip Vakarai?
– Turim kur tobulėti, kai šnekame apie drąsą ir toleranciją. Tačiau po truputį viskas keičiasi, žmonės pradeda priimti kūną, kaip savaime suprantamą, gražų dalyką, nebėra tokio tabu, koks buvo prieš 20 metų ar daugiau.
Žinoma, pagrindinė problema, jog Lietuva yra labai maža ir bet kokia rinka atitinkamai yra dar mažesnė. Su baltu pavydu žiūriu į Rusijos, Lenkijos, Ukrainos drąsių ir savo kūną puoselėjančių merginų milijoninį būrį.
Lietuvoje taip pat yra viena keistenybė – kuo mergina yra gražesnė, tuo labiau kuklinasi ir bijo pasakyti, jog nori gražių, erotiškų nuotraukų. Bet, po truputį, mažais žingsniukais viskas eina geryn. Turiu daug įprastinių asmeninių fotosesijų užsakymų, kai nuotraukos lieka tik pačiai merginai. Galbūt, kiek sunkiau rasti merginų, sutinkančių viešinti nuotraukas, tačiau ir čia situacija sparčiai gerėja.
– Kokį patarimą duotum merginoms, kurios paslapčia svajoja, bet taip ir nedrįsta pasidaryti erotinę fotosesiją?
Visų pirma, reikia pabrėžti, kad erotikoje nuogas kūnas turi būti ne tikslas, o priemonė. Nebūtina nusirengti vardan nusirengimo, tai turi būti pagrįsta ir estetiška, nes kitaip bus lėkšta ir neįdomu.
Tam, kad mergina jaustųsi drąsiau prieš objektyvą ir nebijotų daugiau ar mažiau nusirengti, svarbu iš anksto aiškiai aptarti nuotraukų viešinimo klausimą, sukurti jaukią, šiltą ir malonią aplinką (rami muzika, tinkama patalpos temperatūra, labiau prieblanda, nei akinanti šviesa).
Na, o fotografams patariu prieš fotosesiją artimiau susipažinti su modeliu, sužinoti, ką jis veikia gyvenime, pasidomėti jo pomėgiais ir t.t. Taip, užmezgus bent minimalų ryšį su mergina, ji labiau pasitikės ir jausis drąsiau prieš jau truputį pažįstamą žmogų. Na, ir svarbiausia, fotografui reikėtų turėti kuo stipresnį portfolio, tam, kad mergina žinotų, ko tikėtis.
