Su Laura susitikome gausiai žmonių pripildytoje Vilniaus kavinėje, kur žmonių pašnekesiai mūsų pokalbį ištirpdė šurmulyje. Vis dėlto paklausus, ar kalbėti apie dvasios ligas lengva, pašnekovė atskleidžia, kad tai daryti reikia, nes dalinimasis padeda žmonėms kovoti su vienišumu.
„Manau, kad tai nėra lengva, bet supratau, kad reikalinga, nes pirmą kartą, kai pasidalinau savo patirtimis, daug žmonių iš artimo rato man parašė apie savo problemas, kas mane labai nustebino, nes aš tikrai negalvojau, kad jie turi panašių problemų.
Buvo ir nepažįstamųjų, kurie tiesiog man parašė ir aš prisiminiau, kad prieš trejus metus, kai aš susirgau, negalėdavau rasti realių pavyzdžių, žmonių, sirgusių psichinėmis ligomis, istorijų, kurias galėčiau paskaityti. Ne specialistų, o pačių žmonių.
Pamenu, sykį paskaičius istoriją apie merginą, kuri savanoriškai atsigulė į psichiatrinę ligoninę, kad sau padėtų, man labai palengvėjo, nes žinojau, kad esu ne viena“, – pokalbį pradeda moteris.
Laura apie psichines ligas kalba ramiai – sako, kad ne vien sergantiesiems reikia pagalbos, nes dažnai artimieji neįsivaizduoja, kaip elgtis ar bendrauti su pasąmonėje klaidžiojančiu žmogumi.
Ji sako, kad jos tikslas pasakoti savo istoriją yra padėti pačiai sau ir parodyti kitiems, kad jie yra ne vieni.
„Tų žmonių, kurie pasakoja savo asmenines istorijas, kaip ir mano pačios, tikslas nėra tuos žmones išgydyti ar kažkuo juos apšviesti. Čia labiau savos istorijos pasidalinimas. Aš pati, kai skaitau apie tą pačią psichozę, depresiją, ar tai, ką sako psichologas, suprantu, kad tai nėra tiesioginė patirtis, o išmokti dalykai – tai nėra asmeniška.
Svarbu gyti su specialistu ir kai tu susiduri su žmogumi, kuris turi tų pačių psichologinių problemų, tai tave paliečia labai asmeniškai. Tai tavęs neišgydo, bet duoda tokio savotiško saugumo jausmo, kad ne vienas esi.“
Apie ligos pradžią net nenutuokė
Laura, būdama 39-erių, pirmą kartą pateko į psichiatrinę ligoninę. Jai buvo nustatyta psichozė – psichikos sutrikimas, pasireiškiantis sutrikusiu santykiu su realybe. Tai reiškia, kad žmogus gali patirti haliucinacijas, daugiau nerimo. Gali pasireikšti su realybe prasilenkiantys žmogaus įsitikinimai.
Pašnekovė pasakoja, kad jai pačiai sunku paaiškinti, ką reiškia sirgti psichoze.
„Psichozę apibūdinti net man, sirgusiai, yra sunku. Tu atitrūksti nuo realybės. Aš pamenu, žiūrėdavau į artimus žmones, ir man tada atrodė, kad aš juos prisimenu, kad jų jau nėra. Man dingo laikas, laiko sąvoka. Tu tarsi gyveni paralelinius gyvenimus – nėra taip, kad net nesupranti, kas su tavimi vyksta, bet atsiranda kažkokia paralelinė realybė“, – savo būseną apibūdina moteris.
Apie psichinės ligos pradžią jokie simptomai neišdavė. Moteris sako, kad iki susergant ji aktyviai dirbo – su vyru užsiėmė menine veikla, juvelyrika.
„Aš visą laiką dirbau kūrybinį darbą ir tuos penkis metus iki susirgimo psichinėmis ligomis buvau tikrai įsitraukus į darbus. Bet iš malonumo, o ne iš prievartos – man tas darbas labai patiko. Mes su vyru kūrėme papuošalus, iš to pragyvenome. Dažnai keliaudavome, susitikdavome su žmonėmis, labai geras laikas buvo“, – apie gyvenimą prieš psichozę ir depresiją pasakoja ji.
Laurą psichozė užpuolė kaip lietus iš giedro dangaus – dabar tik belieka spėlioti, kodėl liga galėjo atsirasti.
„Psichozė mane užklupo išties per porą dienų – tas atitrūkimas nuo realybės ir tas paralelinio pasaulio atsiradimas buvo labai keistas ir tam pasiruošti ar kažkaip tai pastebėti nebuvo įmanoma. Aišku, žiūrint porą metų atgal galima pagalvoti, kad gal per daug dirbau, gal buvo per mažai poilsio. Tik dabar besigilinant į savo gyvenimą galima kažkiek suprasti, kodėl ta liga atsirado gyvenime.“
Psichinė liga iš žmogaus išsunkia jėgas ir energiją – moteris sergant negalėjo dirbti ar kurti.
Išrašė vitamino D
Pašnekovė atskleidžia, kad vos grįžus iš psichiatrinės ligoninės po psichozės gydymo ją užklupo depresija. Apie šios ligos atsiradimą gyvenime bylojo apetito praradimas, energijos stoka. Nuėjus pas gydytoją ji gavo patarimą pradėti vartoti vitaminą D – specialistas atsisakė išrašyti vaistų.
„Depresija man prasidėjo po poros savaičių išėjimo iš psichiatrinės ligoninės ir buvo kiek kitaip. Čia jau pastebėjau, kad nenoriu visai valgyti, kad aš negaliu atsikelti iš lovos, kad aš negaliu jokių paprasčiausių fizinių dalykų padaryti, išsimaudyti man tada atrodė žygdarbis.
Aš įtariau, kad gali būti depresija ir nuėjau pas gydytoją, išsakiau savo apmąstymus, bet jis nenorėjo tikėti, kad man depresija ir tiesiog išrašė vitamino D. Tada tikrai panikavau, nes intuityviai žinojau, kad viskas rimčiau yra. Kita gydytoja mane suprato ir vaistų išrašė, o toje būsenoje jie tikrai padėjo. Aš kitokio būdo tada gydytis nemačiau“, – kalba ji.
Užsiminus apie būseną, kai moterį kamavo depresija, Laura surimtėja. Ji sako, kad tai daugiau, nei būti liūdna – apima toks tuštumos jausmas, kad nesinori nieko daryti, gyvenimas praranda bet kokį tikslą.
„Aš pirmus savo metus gyvenant su psichinėmis ligomis galėčiau apibūdinti kaip buvimą rūke. Atsikeldavau ir žinodavau, kad mano užduotis yra tiesiog išbūti šią dieną. Jausdavausi labai keistai – lyg mano kūnas būtų šalia, gal tas apibūdinimas tiems, kurie tai yra jautę.
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad depresija yra liūdesys, bet tai yra tiesiog toks absoliutus tuštumos jausmas – jokio tikslo, noro neturėjimas ir man ta būsena atrodė siaubinga, nes aš visą savo gyvenimą viskuo domėjausi ir nežinojau, ką reiškia nuobodžiauti.“
Laikas psichiatrinėje ligoninėje – kaip nuotykis
Kavai vėstant pokalbis išsirutuliojo iki Lauros praleistų dienų psichiatrinėje ligoninėje. Moteris sako, kad ši ligoninė mažai kuo skiriasi nuo paprastos – tiesa, čia durys neturi rankenų.
„Į keistą aplinką psichiatrinėje patekau su psichoze, o iš jos išėjau tokia pati kaip ir prieš tai. Aš dabar visą šią patirtį prisimenu kaip nuotykį – kad ir koks nemalonus jis galėtų būti, po jo vėl jaučiausi gerai. Bet ta vieta labai panaši į paprastą ligoninę, tik durys be rankenų ir negali išeiti pats vienas.
Man tik vienas dalykas atrodė labai baisus – kad sergant tu taip staigiai gali išeiti, sakyčiau, taip atsijungti nuo visuomenės, nuo visko, ką darei, tiesiog pradingti kaip asmenybė visiškai“, – dalinasi ji.
Moteris pažymi, kad psichiatrinė ligoninė nuo paprastos skiriasi psichologiniu aspektu – į ją atvykęs mąstai kitaip, nes galvoje įkalta, kad čia susirenka kitokie.
„Manau, kad nuo paprastos ligoninės psichiatrinė skiriasi psichologiniu aspektu. Kai atvyksti į ligoninę mąstai kitaip, nes žinai, kad tai nėra normalu. Paprastoje ligoninėje tu žinai, kad tai pasibaigs ir tu išeisi anksčiau ar vėliau iš jos, o čia jau buvo kitoks atvejis. Tu turi labai atsiduoti tiems žmonėms ir jais pasitikėti, ir tas atsidavimas yra kitoks, nei paprastoje ligoninėje.“
Išliko baimių
Gyvenimas po ligoninės Lauros atveju pasuko netikėta linkme – atsirado baimių, dienos suvienodėjo, vėliau atsirado ir niūrusis etapas – depresija.
„Po psichiatrinės ligoninės aš labai bijojau tamsos, nors man nuo vaikystės ta baimė buvo. Aš tada negalėjau būti viena – visą laiką buvau su savo vyru, važiuodavau su juo į jo susitikimus, kartu šunį vedžiodavau, šiukšles išnešti eidavau. Žodžiu, visur visur aš su juo būdavau, nes pati viena tuo periodu negalėjau būti.
Negalėjau skaityti, žiūrėti kino, nes visko buvo per daug, viskas buvo per jautru, aš jaučiausi pernelyg jautri, nors ir fiziškai jaučiausi gerai. Depresijos apimta aš kiekvieną dieną vaikščiodavau ir dėliodavau dėliones, o vyras kartu po darbo kasdien su manimi jas kantriai dėliodavo.“
Padeda tiesiog buvimas šalia
Pašnekovė sako, kad blogiausia, ką gali padaryti aplinkiniai, tai reikšti perdėtą optimizmą ir užtikrinti, kad viskas bus gerai: „Kartais tiesiog užtenka, kad žmonės pamatytų, kad tau yra blogai ir tai tiesiog pripažintų. Kad nesakytų: „žinau, ir man taip buvo, žiūrėk pozityviai“. Tuo metu tu negali to matyti, nes tu esi duobėje. Man labai padėjo, kai žmonės manęs nesistengė gelbėti, o tiesiog buvo šalia. Nes gelbėjimas tiesiog pradeda erzinti ir tu nuo jo pradedi bėgti.“
Pašnekovė atskleidžia, kad jai labai pasisekė – artimieji jai sunkiu metu tiesiog leido išsilieti ir buvo šalia, nebandydami gelbėti.
„Artimieji labai ramiai į tai žiūrėjo ir nebandė manęs kažko mokyti ar gelbėti, tiesiog buvo šalia visą laiką. Leido išsikalbėti. Aišku, jei tai užsitęsia ir vis girdi iš kitų žmonių, kad jiems kažkas atsitinka, kad jie dirba, o tu trečius metus jautiesi, kad tu negali taip pasakyti – kad tau yra blogai, kad tu nenori nieko daryti, nejauti tikslo. Bet aš galvoju, kad geriausia pagalba žmogui yra tiesiog buvimas šalia ir nemoralizavimas be perdėto optimizmo“, – mintis dėlioja ji.
