Moteris neslėpė, kad anksčiau skaitydavo komentarus internete, tačiau dabar stengiasi to nebedaryti.
Pasak pašnekovės, ji yra labai jautri, todėl kiekvienas perskaitytas piktas komentaras ją įžeidžia: „Supratau, kad prie gero neprives. Esu jautrus žmogus. Galiu sau sakyti, kad rašo pikti žmonės, nes jiems yra liūdna, jie nori išsilieti. Bet man neužtenka to žinoti, aš vis tiek susigadinu sau nuotaiką ir pasąmonėje susėda tos nuosėdos. Aš stengiuosi to nedaryti.“
Tiesa, pokalbio metu aktorė užsiminė ir apie karantiną bei sustabdytus pasirodymus. G. Glemžaitė atviravo, jog baisiausia jai buvo mintis, jog per metus laiko galėjo užmišti tam tikrų pasirodymų tekstus.
„Metus nevaidinau spektaklyje dėl karantinų. Dabar po truputėlį grįžta spektakliai. <..> Dabar, atrodo, kai yra spektakliai, kurių ilgesnį laiką nevaidinau, tai nieko neatsimenu. Nei vieno žodžio, bet, kai pradedi repetuoti su kolega, tai yra tokia raumenų kalba, kūnas prisimena iš tos emocijos, iš to kaip judi, ką tu veiki. Kažkur pasąmonėje yra tas tekstas tik jį reikia pasikartoti ir jis grįžta automatiškai“, – šyptelėjo ji.
A. Ramanauskas pasiteiravo, ar jai teko susidurti su tokiomis situacijomis, kuomet spektaklio metu užmiršta žodžius. Anot Gelminės, nėra padėties be išeitis: „Kuriu vietoje. Tikrai netyliu. <..> Man baisiau yra ne tai, kad žodį pamirši ar sumaišysi, bet jeigu pamirši kas dabar vyksta. Man yra buvę tokių įvedimų į spektaklį vadinamų, kai, tarkim, tu pakeiti kažkokį aktorių dėl ekstra situacijos. <..> Tokiais atvejais niekas neskiria daug laiko repeticijoms. Gauni video medžiagą, ją žiūri. Ne viskas toje medžiagoje matosi, nebūna gerai nufilmuota ir turi 1 repeticiją prieš spektaklį su visai ir eini jau į sceną. Tai yra buvęs toks, kur aš stoviu vidury scenos ir aplink mane laksto žmonės ir aš žinau, kad turiu kažkokį tekstą dainuoti, šokti, bet aš net nežinau, kur aš esu ir kas vyksta. Tai buvo ganėtinai baisu, bet praėjo.“
Įpusėjus pokalbiui ji sulaukė ir klausimų iš klausytojų. Vienas jų pasiteiravo, kas suteikė jai tokį vardą, kuris tikrai nėra dažnas: „Vardą davė man tėtis, nes skaitė Petro ir Povilo Dirgėlų romaną „Šalavijų kalnas“ ir ten buvo toks personažas Gelminė. Jam labai patiko ji ir jus nusprendė taip mane pavadinti.“
Visą pokalbį su G. Glemžaite galite išgirsti Žinių radijo laidoje „Greiti pietūs“:
