investitūra reikšmė

investitūrà [lot. investitura < investio — aprengiu]:
1. ist. feodo arba ↗ leno1 (1) perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis;
2. katalikų dvasininko paskyrimo bažn. pareigoms aktas;
kartu su vyskupo arba abato titulu dvasininkas gaudavo teisę valdyti žemės valdą (feodą, leną).