Kuomet sakome, kad šiandien mums pragariška diena, dažniausiai turime omeny, kad nespėjome į autobusą, ar nepasisekė įgyvendinti vieno ar kito plano. Tačiau kai kuriems žmonėms pragariška patirtis reiškia visai ką kitą – tai jiems primena tokias dideles kančias ir pavojingas situacijas, kad net sunku aprašyti. Listverse.com siūlo pasidomėti dešimčia tokių istorijų.
10. Šeima, išgyvenusi ugnies audrą
2013 metų pradžioje Australiją užklupo karščio banga. Temperatūrai laikantis ties 40 ir daugiau laipsnių, kai jau seniai neiškrito nė lašas lietaus, buvo tik laiko klausimas, kada kontinente ims kilti ir plisti gaisrai. Tačiau niekas nebuvo pasiruošęs tam, kad apokaliptiniai gaisrai kils Tasmanijoje. Sausio 9 dieną Timui ir Tammy Holmesams prižiūrint anūkus, jų apylinkėse staiga kilo didžiulė ugnies audra. Beveik per kelias sekundes užsidegė parduotuvės, mokyklos ir bažnyčios. Vienitelis kelias šeimai išsigelbėti buvo šokti į vandenyną – jie tris valandas praleido vandenyje įsikibę liepsnojančio molo.
Perkaitęs oras buvo toks nuodingas, kad jie vargiai galėjo kvepuoti. Šeima, visą popietę įkalinta siaučiančių liepsnų ir ledinio vandenyno, buvo priversta stebėti, kaip viskas, ką jie iki šiol kūrė ir mėgo, virto pelenais.
9. Turkijos armijos susidūrimas su Drakula
1462 metais Otomanų sultonas Mehmedas II troško „atsiriekti“ Valachijos (Rumunija) teritoriją, kuri priklausė Vladui Smeigikui dar žinomam kaip Vladas Drakula. Turkai išsiuntė priešakinius būrius persikelti per Danubės upę. Už jos otomanų kariai rado tikrą pragarą.
Jie rado tikrą „lavonų mišką“. Kruvinos beprotybės akimirką Vladas Drakula liepė pasmeigti ant kuolų 20 tūkst. jo priešų ir palikti juos pūti. Tačiau tai buvo tik dalis istorijos – baisiausia, kad vėliau šis nežmoniškas nusikaltimas pasikartojo.
Pasprukę iš pirmojo „lavonų miško“ kariai susidūrė su antruoju – tokiu pat būdu Vladas Drakula nubaudė ir dar 20 tūkst. savo priešų... Antrasis ėjimas per Vlado Drakulos košmarų mišką turkus varė iš proto...
8. Amuo, išgyvenęs 2010 žemės drebėjimą Haityje
2010 metais Haityje įvykęs žemės drebėjimas su žeme sulygino 40 procentų šalies sostinės ir pražudė 300 tūkst. žmonių. Tačiau pats drebėjimas Evansui Monsignacui buvo tik didžiojo išbandymo prodžia.
Nelaimės metu E. Monsignacas dirbo turguje. Jis, gyvas palaidotas po įvairiomis nuolaužomis, buvo priverstas klausytis sužeistų draugų klyksmų, kol jie mirtinai nukraujavo. Po nuolaužomis vyriškis išgyveno net 27 dienas. Per tą laiką jo kūnas sunyko, ant odos atsirado didžiulės žaizdos... Tam, kad išgyventų, jis buvo priverstas gerti iš trūkusio nuotekų vamzdžio. Po išsigelbėjimo jam pasireiškė labai stiprus potrauminis stresinis sindromas, košmarai, teko gydytis infekuotas žaizdas.
7. Rašytojo sugrįžimas
Hansas Nossalas buvo vokiečių rašytojas tuo metu, kai šalyje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas mirčiai, o ne literatūrai. Antrojo pasaulinio karo metu jis slėpėsi Hamburge, kuris buvo laikomas reliatyviai saugiu. Tačiau toks nusistatymas buvo klaida. Tą naktį, kai sąjungininkų pajėgos vykdė operaciją „Gomora“, rašytojas buvo išvykęs iš miesto. Grįžęs jis pamatė ir pajuto tai, ko nelinkėtum ir baisiausiam priešui.
Hamburge išstorėję griaužikai mito žuvusiųjų kūnais, aplink skraidė pulkai infekuotų vabzdžių, kurie buvo baidomi ugniasvaidžiais, karaliavo lervos, tvyrojo degančių kūnų kvapas...
6. Po cunamio
2004 metais cunamiai nusiaubė dideles Indonezijos, Tailando ir Šri Lankos dalis – žuvo apie 230 tūkst. žmonių, namus prarado milijonai. Vaizdų, matytų tiek realybėje, tiek per televizorių užmiršti neįmanoma – po vandeniu atsidūrę kaimai, į krūvas suversti lavonai, nesibaigianti kančių virtinė. Tačiau vienai cunamį išgyvenusiai mergaitei košmaras truko ne dieną ar savaitę, bet septynerius metus.
2004-aisias Meri Yurandai buvo aštuoneri. Artėjant audrai tėvas Meri ir jos seserį įkėlė į valtį, bet prie jų prisijungti nespėjo – banga nunešė valtelę. Meri sesuo netrukus iškrito iš valties ir mergaitė liko viena – keletą dienų ji tiesiog praleido valtyje, plūduriavusioje kažkur jos gyvenamose apylinkėse. Po kiek laiko ją „išgelbėjo“ vietinė gyventoja. Suteiktos pagalbos išgelbėjimu nelabai buvo galima pavadinti, kadangi moteris mergaitę pagrobė. Meri buvo verčiame vaikščioti po nuniokotas teritorijas ir elgetauti. Tokioje nelaisvėje praleidusi septynerius metus, Meri galiausiai sugebėjo pabėgti ir susirasti savo šeimą.
Laukite tęsinio.
