Kad grožio konkursai Lietuvoje mažai ką bedomina, jokia naujiena, ir tam įrodyti statistika nebūtina. Gal jau esame persisotinę panašiais renginiais, o galbūt iš tiesų grožio konkursai gerokai nublanko, kaip kad teigia tokių renginių žinovai?
„Balsas.lt.“ apie tai kalbasi su pirmųjų Lietuvoje grožio konkursų „Mis Lietuva“ nugalėtojomis ir tų konkursų organizatoriumi Vyteniu Pauliukaičiu.
Vytenis Pauliukaitis (nuotr. Fotodiena.lt/Dimitrijus Radlinskas)
Vytenis Pauliukaitis: grožio konkursai – be jokio atspalvio
Pirmųjų Lietuvoje grožio konkursų krikštatėviu vadinamas Vytenis Pauliukaitis nenoriai leidosi į kalbas apie dabartinius grožio konkursus. „Tiek metų nebestebiu, net nežinojau, kada tas konkursas vyko. Neturiu ką pasakyti“, – gynėsi buvęs pirmųjų konkursų režisierius ir scenaristas.
Ir visgi Vytenis Pauliukaitis turi nuomonę. Jis mano, kad šių dienų konkursai yra neįdomūs, vienodi, eilę metų nesikeičiantys:ta pati forma, ta pati režisūra... „Pirmieji grožio konkursai prieš dvidešimtį metų, lyginant su dabartiniais,tebuvo „pilkų pelyčių“ susirinkimas. Ką tada merginos žinojo apie grožį, jo puoselėjimą ir galią, jei Lietuvoje tuo klausimu terašė „Tarybinė moteris“ ir kalbėjo Gražina Bigelytė savo televizijos laidose. Du pagrindiniai žinių šaltiniai ir du autoritetai tų laikų moterims. Mes grožio konkursu norėjome atkreipti dėmesį į moters vidaus ir išorės harmoniją“, – kalbėjo jis.
Šiandien ta kryptimi tiek dirbti nebereikia, viskas yra gerokai pažengę į priekį. Merginos, kurios eina į grožio konkursus, žino savo vertę, jos turi visas sąlygas savo grožį puoselėti. „Merginos per tiek metų ūgtelėjo, o renginiai liko tame pačiame lygmeny. Jie panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai. Reikia keistis“, – mano V. Pauliukaitis.
Vyras įsitikinęs, kad visame pasaulyje tokie renginiai turi tam tikrą formą ir, aišku, komercinį atspalvį,o Lietuvoje grožio konkursas – joks, be atspalvio ir nusibodusios formos. „Mes tik renkame dailiausią merginą, ir tiek. O paskui, kai tą merginą siunčiama į pasaulinį grožio konkursą, ji paliekama be jokios pagalbos ir paramos. Valstybė šiuo klausimu turėtų nelikti abejinga. Nesakau, kad reikia viską mesti ir lėkti iš paskos, bet pasidomėti neprošal, nes kiekvienai šaliai tokie konkursai yra didžiulė reklama.“
Grožio konkursų žinovas bei krikštatėvis pastebi ir tai, kad merginos nesugeba oriai nešti gautos grožio karalienės karūnos. „Teko būti žiuri nariu tame konkurse, kuriame „Mis Lietuva“ buvo išrinkta Gabrielė Martirosionaitė. Ši mergina titulą saugo, ir smagu, kad taip yra,o dauguma nugalėtojų nuvysta per greitai“.
Gabrielė Bartkutė: grožio konkursai – komercija ir tuštybė
Dar kategoriškesnė grožio konkursų klausimu buvo aktorė, buvusi televizijos laidų vedėja ir „Mis Lietuva 1995“ Gabrielė Bartkutė. Gabrielė šiuo metu Italijoje, taigi trumpas pokalbis vyko telefonu. Charizmatiška, žodžio kišenėje neieškanti moteris pajuokavo, kad jai gaila telefono sąskaitos kalbėti tokiu nereikšmingu klausimu, kaip grožio konkursai. „Kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks vienadienis dalykas yra išorinis grožis. Sulig metais ieškai grožio žmogaus širdyje, o ne veide ar figūroje. Ir tos raukšlės, kurios rodo patirtį, gyvenimo išmintį man dabar atrodo gražiausia moters puošmena.“
Gabrielė sako, jog grožio konkursai jos nežavėjo niekada, net ir tada, kai pati sudalyvavo. „Tiesiog nuėjau iš smalsumo. Gal tokia nuotaika buvo tuo metu. Buvau jauna, o jaunos merginos visaip paikioja. Labai greitai perpratau, kokia tai tuštybė. Juokingai man skamba ir tokiepaaiškinimai, kad pasauliniaigrožio konkursai atneša daug naudos, kad tai labdara, parama... Aš dalyvavau pasauliniame grožio konkurse Pietų Afrikoje ir temačiau vien komerciją. Nestebiu, nesidomiu ir man visai tas pats, ant kieno galvos uždedama karūna , kur vyksta grožio konkursai“, – užbaigė buvusi „Mis“.
Daiva Anužytė-Kasiulaitienė (TV3 nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Daiva Anužytė-Kasiulaitienė: šiandien tėvai dreba iš baimės, kad tik dukra nebūtų karūnuota
Kritikos grožio konkursų organizatoriams negailėjo ir „Mis Lietuva 1996“ Daiva Anužytė-Kasiulaitienė.
„Pasižiūriu grožio konkursus, jei tik turiu galimybę “, – sako viena pirmųjų tituluotų Lietuvos gražuolių, bet jei anksčiau iš tiesų jausdavosi, kad Lietuvos žmonės laukia tų konkursų, tai šiandien susidomėjimas gerokai sumažėjęs. Aš vadinčiau įvykiu, jei bent šešių konkursą stebinčių žmonių kompanijoje būtų skirtingos nuomonės, kam skirti gražuolės karūną. Bet dabar taip nebėra, ir žiūrovai vis nusivilia, kad mergina ne ta, ne pati gražiausia... Bet ne merginų čia problema, o organizatorių.
Gražios merginos įkonkursus nebeina, nes puikiai žino, kad tas konkursas tėra tik simbolinis. O ypač skeptiškai nusiteikusios tos merginos, kurios ne tik gražios, bet ir intelektualiuos. Tokios merginos turi įdomesnės patirties nei grožio konkursai. Anksčiau šie konkursai buvo bemaž vienintelė galimybė merginoms tapti žinomomis, pakliūti į viešumą,dabar galimybių begalė, todėl organizatorių tikslas turėtų būti padaryti konkursą prestižiniu, kad merginoms būtų garbė dalyvauti, o dar didesnė garbė užsidėti karūną – „Mis Lietuva“.
Televizijos laidų vedėjos ir buvusios „Mis“ manymu, grožio konkursai Lietuvoje tiesiog išsigimė:„Gal nedidelė kelerių metų pauzė ir būtų būdas bei galimybė pasvarstyti, ką keisti ir kaip keistis šioje srityje“, – svarsto Daiva.
Gražuolės sako, kad Lietuvoje iškreiptai įsivaizduojami ir pasauliniaigrožio konkursai. „Į pasaulinius konkursus karūnuotos merginos nesiunčiamos keisti suknelių ir demonstruoti gražių veidelių bei šypsenų. Pasaulio grožio konkursas – tai jau politika, ir visos šalys savo išrinktas gražuoles siunčia lyg ambasadores, kurios neša žinią apie savo šalį. Ne vien į grožį reikia atkreipti dėmesį.
Jei mergina turi pasitikėjimo, ją galima išgražinti, bet mūsų merginos važiuoja vienos, jos paprastai neturi rėmėjų, o juos turėtų surasti organizatoriai. Jų užduotis turėtų būti ne tik renginį Lietuvoje suorganizuoti, bet ir išsiųsti merginas tinkamai parengtas, su geru užnugariu, tam, kad merginos sugebėtų ir mokėtų atkreipti dėmesį konkurse į savo atstovaujamą šalį. Tik Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai: mūsų dizaineriai daugiau parodo dėmesio ir noro padėti išrinktai merginai tinkamai pasirodyti pasauliniame konkurse nei „Mis Lietuva“ organizatoriai.“
„Įdomu tai, kad beveik visa našta, rengiantis pasauliniam grožio konkursui, užgriūva karūnuotos merginos tėvų pečius“, – sako Daiva Anužytė-Kasiulaitienė. „Jei anksčiau „Mis Lietuva“ išrinktos merginos tėvų klausdavo, kiek jie mokėjo už karūną, tai dabar tėvai dreba, kad tik dukrai ta karūna nebūtų uždėta.“
Renata Voitechovskaja ir Deivis (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Renata Voitechovskaja: grožio konkursai man padėjo įgyvendinti svajones
Ir tik 1997 metų konkurse „Mis Lietuva“ trečiąja vicemis nominuota Renata Voitechovskaja optimistiškai įvertino tai, kas dabar vyksta Lietuvos grožio konkursuose. Pati Renata po pirmojo sėkmingo pasirodymo „Mis Lietuva“ konkurse apie dešimtį kartų dar yra bandžiusi jėgas įvairiausiuose grožio konkursuose. Yra tapusi ir nugalėtoja: 2000 metais „Miss Bikini World“ (Malta) konkurse, o 2007 „Pani Ukraina Open“( Ukraina) konkurse.
Paskutinis grožio konkursas, kuriame Renata atrado laiko ir galimybių sudalyvauti vos po gimdymo, 2010 metais Lietuvoje vykęs grožio konkursas „Misis Visata“
„Grožio konkursai suteikė man galimybę pamatyti pasaulį, įgauti patirties. Iš savo kišenės tikrai nebūčiau tiek šalių apkeliavusi“, – sako gražuolė. „Jeigu ne grožio konkursai, gal niekada nebūtų išsipildžiusi mano svajonė dainuoti ir šokti scenoje. Todėl aš merginoms, kurios turiu duomenų, patarčiau eiti, nebijoti, nes nieko čia blogo ir tuo labiau gėdingo. Tai patirtis, kuri gyvenime praverčia, o kartais atveria ir kelius, padeda lengviau įgyvendinti svajones“.
Renata sako, kad niekada jokių rėmėjų pagalbos nėra sulaukusi: „Vieninteliai mano rėmėjai – mano tėvai. Iš tiesų, pirmuose konkursuose ne kartą mane yra ištikęs šokas, kai pamatydavau įspūdingas garsiausių dizainerių darbužiais pasipuošusias merginas. „ O ką aš čia veikiu?“, – ne kartą išsigandusi klausiau savęs. O paskui perpratau konkursų prasmę ir pradėjau nebesureikšminti tokių dalykų. Jei negaliu pirkti batelių už 1000, galiu apsiauti ir už 200 litų, ir už 100 litų. Žiuri dėmesį atkreipia ne į prabangiausią suknelę ar vardinius papuošalus, irne milijonai viskąsprendžia, o drąsa, žinojimas, kas esi ir kokie tavo privalumai... Ir pamatydavo ta žiuri mane , paprastą, kuklutę, manau dėl to, kad turėjau noro,drąsos, užsispyrimo.“
R. Voitechovskaja nėra tos nuomonės, kad mūsų grožio konkursai – vis neįdomesni, nublankę, o merginos nebe tokios gražios. „Visų laikų „Mis Lietuva“ man buvo ir yra Jurgita Jurkutė“, – sako daugelio grožio konkursų dalyvė. – „ O kitos „mis“ – be reikalo nuvertinamos, nes žiūrovas mato daugiau išorę. Žiuri įvertina visumą, visus merginos pranašumus. O ir tai, kad mums nesiseka nieko laimėti pasaulyje, nereiškia, kad konkursuose dalyvauti nebereikia ir juos rengti savo šalyje nebėra prasmės. Pernelyg maža šalis esame, pasauliniuose grožio konkursuos yra daug povandeninių srovių, politikos, todėl nulemia ne vien pasirengimas konkursui, ne vien merginųgrožis bei žavesys. Ir taip visada buvo.“
Dėl ko mąžta Lietuvoje susidomėjimas grožio konkursais, Renata irgi turi savo versiją: „Lietuva – ne Venesuela, ne Kolumbija, kur grožio iškeliami iki didžiausių aukštumų, iki euforijos... Esame šaltoka tauta. Taigi, nereikia kažin ko norėti...“
