Vienu geriausių praėjusių metų lietuviškų filmų šį šeštadienį galės pasimėgauti ir TV3 televizijos žiūrovai.
Mistiniu prieskoniu pagardintų skandinaviškų detektyvų ir Davido Fincherio juostų įkvėptas filmas pasakoja apie neįvardintą miestą (daugelis žiūrovų turbūt atpažins, kad tai Plungė), kuriame svarbiausius postus užima jaunystės bendražygiai.
Vienas jų – Vytauto Kaniušonio įkūnijamas policijos komisaras Gintas, kurio personažas tiesiog alsuoja to pasiturinčio, filmų apie Džeimsą Bondą prisižiūrėjusio dėdės mačizmu. Taip – jis korumpuotas, taip – jis neištikimas, taip – jis egoistas, bet į jį žiūrėti smagu. Puikiai Jono Banio parašyti dialogai ir nepriekaištinga V. Kaniušonio vaidyba verčia pamilti ir palaikyti šį antiherojų viso filmo metu.
Šiltos miesto mero kėdės siekančio Ginto gyvenimą supurto jo bičiulio, prokuroro Laimono (akt. Saulius Siparis) mirtis. Nors visi pirminiai ženklai rodo, kad tai savižudybė, jauno prokuroro Simono (akt. Ainis Storpirštis) atvykimas į miestą ir vienas po kito mįslingai mirštantys kiti Ginto draugai verčia jį manyti, kad šuo pakastas kur kas giliau.
Ne ką prasčiau už V. Kaniušonį, už savo vaidmenį gavusį prestižinį „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, bet ir kiti aktoriai – Vaidotas Martinaitis, Toma Vaškevičiūtė, Mindaugas Papinigis ir kiti. Tiesa, ne taip, kaip tikėtasi, nustebino Holivudo duonos ragavusi Ingeborga Dapkūnaitė, kurios vaidmuo man pasirodė ganėtinai sausas.
Lietuvos istorijos gėda – „kietai“
Nemaža dalis lietuvių kūrėjų, į kurių rankas patenka didžiausi biudžetai, vis dar negali pabėgti nuo šalies istorijos skaudulių. „Piktųjų karta“ – ne išimtis. Viena siužeto linija (mano nuomone, geriausiai pastatyta ir suvaidinta) nukelia į laikus, kai Lietuvą dengė sovietų okupacijos šešėlis.
Tačiau neišsigąskite, jei esate toks žiūrovas, kaip aš – kiek pavargęs nuo lėtų ir melancholiškų juostų apie miško brolius ir jų raudančias motules. Turbūt juodžiausią komedijos trilogiją „Zero“ pastatęs Emilis Vėlyvis ir čia ištraukia savo „tarantinišką“ tamsaus humoro ir gero veiksmo kortą. Dėl to siužeto nusikėlimai į praeitį ir yra tai, kas labiausiai sutelkia dėmesį į ekraną.
„Piktųjų karta“ – tai prikaustantis trileris, kuris visiškai nepražūtų 1990-ųjų Holivude – su visais savo privalumais ir trūkumais. Pilkas miestas, brutalios žmogžudystės, nuolatinis spėliojimas „kas bus toliau?“, nepatogios tiesos ir moralas, kad senos nuodėmės gali grįžti persekioti net po 30 metų.
Visa tai puikiai atskleidžia Emilį Vėlyvį, kaip ne tik talentingą kūrėją, bet kaip ir filmų faną, nuoširdžiai mylintį tokio pobūdžio kiną ir pasisemiantį iš jo viską, kas geriausia. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šis pirmasis režisieriaus pasispardymas šiame žanre nebus paskutinis ir sulauksime daugiau šiurpinančių ir galvą pasukti verčiančių juostų.
O kol kas galime mėgautis jau išėjusia ir po pirmos peržiūros nepabostančia juosta, kuri tikrai įsirašys į Lietuvos kino istorijos puslapius, kaip žingsnis vakarietiškesnio kino link.
Emilio Vėlyvio „Piktųjų karta“ – jau šį šeštadienį 22:30 „Šeštadienio gero kino vakare“ per TV3 televiziją.
.jpg)
