„Seniai svajojau pabūti kuo arčiau laukinių gyvūnų, jų teritorijoje, pamatyti juos ne pro grotas ar iš visureigio, keliaujant per Afrikos savaną,“ – pasakoja vilnietė teisininkė Jolanta Povilaitytė, vasaros pabaigoje grįžusi iš du mėnesius trukusios kelionės po Pietų Afriką, kurioje nemažai laiko praleido savanoriškai dalyvaudama dvejose laukinių gyvūnų priežiūros programose, vykdomose netoli Johanesburgo ir Keiptauno esančiuose rezervatuose. Toks buvo pagrindinis lietuvės kelionės į Pietų Afrikos Respubliką tikslas.
Domėjimasis katėmis atvedė į Afriką
„Liūtai, leopardai, tigrai, jaguarai, gepardai – šie kačių šeimai priklausantys gyvūnai man visada buvo įdomiausi, – pasakoja Jolanta. – Jie yra tobuli medžiotojai, turi raumeningą ir lankstų kūną, labai greitą reakciją. Laukinės katės daug kuo panašios, bet kartu ir skirtingos. Dauguma jų įtrauktos į saugotinų gyvūnų sąrašą, nes dėl gražaus kailio yra persekiojamos medžiotojų. Labai myliu kates, namuose turiu vieną įspūdingą augintinę, su kuria nesiskiriu net eidama į kavinę ar atostogaudama. Tik šįkart buvo kitaip, teko ją palikti namuose.“ Atrodo keista, kad tokią svajonę puoselėjo ne biologė ar gamtininkė, tačiau, pasak Jolantos, ji net nežino, kodėl taip atsitiko. „Turbūt domėjimasis „katėmis“ ir noras pabūti šalia tokių stiprių gyvūnų buvo kažkur giliai užkoduotas pasąmonėje. Šis noras vis stiprėjo, kol galų gale tapo toks stiprus, kad nieko kito neliko, tik ieškoti informacijos apie tokią galimybę,“ – sakė pašnekovė.
Trys savaitės laukinių kačių draugijoje – nepigi „pramoga“ „Noras stebėti gyvūnų gyvenimą brendo ilgai, tik nežinojau, kaip tai padaryti. Turiu nemažai draugų užsienyje, su kuriais susirašinėju, tad vienas bičiulis biologas skandinavas man ir patarė internete paieškoti informacijos apie savanorišką pagalbą gyvūnams Afrikoje. Taip sužinojau apie įvairias gyvūnų globojimo, veisimo, jų išsaugojimo programas PAR rezervatuose“, pasakojo Jolanta. Dalyvaujantys šiose programose savanoriai turi sumokėti nemažą mokestį, atsižvelgiant į pasirinktą programą, jos trukmę, maitinimą. Pastarajam lietuvė neteikė ypatingos reikšmės, maistą pirko vietos parduotuvėlėse ir pati gamino. Už dvi programas ji mokėjo apie 10 tūkst. litų. Į savanorių darbą čia žiūrima kaip į paslaugą, kurią suteikia norintiems pagyventi šalia laukinių gyvūnų. Šie pinigai skiriami rezervato išlaikymui, gyvūnų maistui, priežiūrai, jei reikia, ir gydymui. Abiejose gyvūnų globos programose moteris praleido po dešimt dienų. Programoje „Išgelbėti liūtus“ savanore tuo metu dirbo tik ji viena, o programoje gepardams saugoti buvo keturi savanoriai iš įvairių šalių. „Užsienyje tai labai populiaru, daug jaunų žmonių, ypač studijuojančių gamtos mokslus, dalyvauja tokiose programose,“ – sakė moteris.
Leopardai ir gepardai. Laukinių kačių savybės ir instinktai
„Daug žmonių neskiria gepardo nuo leopardo, – pasakoja Jolanta, – nors jie priklauso tai pačiai kačių šeimai, gepardas daug smulkesnis už savo gentainį, jo ilgis – apie 1,5 m, sveria žvėris 60–65 kg. Lengviausia juos atskirti pagal vadinamąją „ašarų liniją“ – nuo vidinio akių kampo einančią tamsią kailio liniją. Ji atspindi šviesą, nes gepardai medžioja tik dieną, o leopardai – dažniausiai naktį. Gepardai grobį ėda tik šviežią, o jo giminaitis, kadangi daug stipresnis, įsitempia grobį į medį, kad nenutemptų hienos ar šakalai, ir prie jo grįžta kelis kartus. Gepardas neišleidžia priekinių letenų nagų ir savo auką nužudo gana „humaniškai“ – ją uždusindamas, o ne suleisdamas dantis ir plėšdamas, nes neturi ir tokių stiprių žandinių raumenų kaip leopardas.“ Pasak pašnekovės, rezervatuose pagal įvairias programas auginami laukiniai žvėrys dažniausiai parduodami įvairiems pasaulio zoologijos sodams, švietėjiškiems tikslams. Į laisvę jie nebegrąžinami, nes būna praradę medžiojimo instinktą, be kurio neišgyventų. Laisvėje kiekvienas sutiktas žmogus jiems asocijuotųsi su grobiu (mat nelaisvėje jis atnešdavo maisto), todėl konfliktas tarp žmogaus ir žvėries būtų neišvengiamas.
„Gepardai laikomi greičiausiais sausumos gyvūnais – 80 km/val. greitį jie pasiekia per 3 sekundes, o didžiausią užfiksuotą – 130 km/val. Buvau perspėta darbuotojų, kad voljeruose galioja nerašyta taisyklė: nebėk, nes niekur nepabėgsi. Tai, kad galėjau pabūti šalia greičiausių žemėje gyvūnų, matyti juos iš labai arti, maitinti ir net mokyti medžioti (nelaisvėje gyvūnai praranda medžiojimo instinktą) – buvo nepaprastai įdomu. Kiekvienas savanoris čia yra testuojamas: ar jis gali būti su gyvūnais voljeruose. Tai priklauso ne nuo gyvūnų, bet nuo žmogaus psichologinių savybių. Čia, kaip ir natūralioje gamtoje, žvėris iškart pajunta silpnesnį. O silpnesnis jiems reiškia – maistą, grobį. Prieš eidamas į voljerus, turi pasirašyti dokumentą, kad rizikuoji sveikata ir gyvybe, bet dėl gyvūnų padarytos žalos, niekas neatsako. Buvau instruktuota darbuotojų, kad narve jokiu būdu negalima gyvūnui atsukti nugaros, o jei yra keli gyvūnai, reikia kiekvieną iš jų matyti. Deja, kartą pažeidžiau šią taisyklę, tai man vos nesibaigė tragiškai, – dalijosi įspūdžiais Jolanta. – Atstumas tarp leopardės ir manęs buvo apie pusę metro. Spėjau laiku sustoti ir atsigręžti, o gyvūnas, jau pasiruošęs pulti, taip pat sustojo. Pajutau, kad mano kūnas nutirpo ir šąla – turbūt įvyko kažkokia cheminė reakcija, niekada daugiau nesu patyrusi tokio baisaus jausmo. Po šio įvykio vėl įeiti į voljerą buvo kur kas sunkiau nei pirmą kartą. Tada reikėjo vėl „persilaužti“. Šiaip jie niekada žmogaus nepuola, taip gali atsitikti tik tada, kai pajunta, jog šalia jų yra silpnesnis padaras, jie alkani arba pajunta baimės kvapą (tuomet su prakaitu išsiskiria specifinės medžiagos). Gyvūnai tampa labai neramūs, kai šalia pamato vaiką ar žmogų su negalia. Kartą gyvūnų pažiūrėti atėjo būrys žmonių, o tarp jų buvo viena moteris invalido vežimėlyje, gyvūnas iškart sunerimo.“
Pasak moters, vos atvykusių į rezervatą savanorių laukia daug įprastų buitinių darbų: tvarkyti teritoriją, ruošti gyvūnams maistą – skerdieną, surinkti iš fermos vištas. „Netoli liūtų stovyklos buvo vištų ferma, tai tekdavo pargabenti kasdien po 150 vištų. Beje, šie žvėrys neėda šalto maisto. Iš pradžių gyvūnai turi apsiprasti, tik tada leidžiama įeiti į jų narvus. Buvo tokia miela jauniklė, 3 mėnesių Šakira, bet kai kartą ji tik užkabino man koją, vakare ant jos pastebėjau ryškią mėlynę,“ – pasakojo Jolanta.
Apie liūtų didybę ir... nelegalias medžiokles
Dirbdama liūtų išsaugojimo programoje moteris gyveno mažame lentiniame namelyje už 5 metrų nuo narvo. „Mėgstu patogius viešbučius, tačiau čia man jų nereikėjo, atvažiavau ne gyventi komforte, bet pajusti laukinę Afrikos gamtą. Kai naktį užriaumodavo liūtai, ne tik visas mano namelis, bet ir kūnas imdavo drebėti, pajusdavau, kokia tai jėga, kas tikras žvėrių valdovas. Atsiranda dar didesnė pagarba šiam gamtos kūriniui. To nepajusi jokiame safaryje,“ – pasakojo Jolanta. Deja, šalyje, saugančioje gyvūnus, yra ir kitokių gyvūnams skirtų stovyklų, keliančių pasipiktinimą. „Yra įsteigta privačių liūtų fermų, kur jie auginami tarsi karvės, tačiau paskui medžiojami labai primityviu būdu, – pasakojo Jolanta. – Maži liūtukai girdomi pienu kaip kačiukai, glostomi, pripranta prie žmogaus, o paaugusius išleidžia į 2000 kv. m teritoriją, kur, sumokėję 10 000–15 000 dolerių, juos nušauna atvykę tuščiagarbiai medžiotojai, liežuvis neapsiverčia taip juos vadinti. Toks užmokestis yra tiesiog pasakiški pinigai Afrikoje, todėl klesti toks nelegalus verslas. Pasakoja, kad liūtams uždedami net davikliai, parodantys, po kuriuo medžiu žvėris slepiasi. Kažkas grįžta iš Afrikos didžiuodamasis medžioklės trofėjumi, ant sienos pasikabina nuotrauką, o iš tikrųjų tai tik paniekos vertas poelgis.“ Pasak moters, nors šalies aplinkosaugininkai netoleruoja tokių nelegalių medžioklių, bet jos egzistuoja. Afrika yra Afrika. Paklausta, ar dar dalyvaus kokiose nors savanorių programose, Jolanta nedvejodama atsakė, kad norėtų nuvykti į Pietų Ameriką. Ten, Amazonės regione, taip pat vykdomos įvairios programos džiunglėse, kur galima dirbti gamtininkų padėjėjais, be to, šiame žemyne gyvena dar vienos lietuvę dominančios miško katės – pumos.
Keiptaune – tarp tautiečių
Per viešnagei Pietų Afrikoje skirtą laiką Jolanta stengėsi pamatyti kuo daugiau ir kitų įdomių šalies vietų. Didžiulė šalis be galo įvairi ir įspūdinga. Ji keliavo po gamtos parkus, didžiausią PAR – Kriugerio nacionalinį parką, pabuvojo vietovėje, kur nuo kranto galima stebėti Atlanto vandenyne plaukiojančius banginius; keliavo botaniniu maršrutu ir aplankė egzotiškų augalų plantacijas bei sodus, viešėjo Keiptaune, gražiausiame PAR mieste, ir lankė įspūdingas jo apylinkes: Gerosios Vilties kyšulį ir kt. Moteris itin džiaugėsi susitikusi su šioje šalyje gyvenančiais tautiečiais, padėjusiais jai susigaudyti tenykštėje aplinkoje, praleidusiais su ja ne vieną malonią akimirką. Tarp jų buvo ir šioje šalyje gyvenanti aktoriaus Sigito Račkio dukros šeima.
Raita ant stručio Moteris prisipažino, kad patyrė ne vieną nuotykį. Viename kaimelyje, kur buvo rengiamos stručių varžybos, jai pasiūlė pajodinėti ant stručio. Pasirodo, tai populiari pramoga. „Tik štai, stručiai – tikri pramuštgalviai, visai neprognozuojami, nežinai, į kokią pusę paukštis bėgs“, – pasakojo Jolanta. „Raiteliai juos valdo sukinėdami paukščio kaklą. Vyrai padėjo man užlipti ant paukščio užrištomis akimis specialiame garde, o tada paleido. Jokio balno, tik kažkoks maišas, kad nenuslystum. Bet ratą ant stručio aplėkiau,“ – juokėsi, prisimusi šį nuotykį, moteris. Vėliau Jolanta buvo krokodilų fermoje, kurioje šie gyvūnai auginami odos pramonei. Geriausias, pirmarūšes odas išsiveža italai, prastesnes – turkai. Čia neatsispyrė pagundai palaikyti vieną roplį už uodegos. Nustebo, kad jų oda gana švelni. Vėliau ragavo krokodilienos, skoniu primenančios vištieną ar žuvį, tačiau kitiems rekomenduoja pasmaguriauti strutienos kepsnio.. Ne mažiau ekstremalių nuotykių patyrė landžiodama po stalaktitų ir stalagmitų urvus (žinoma, su gidu), kur vietomis buvo taip siaura, kad teko šliaužti ir ropoti, bet vaizdai privertė pamiršti šiuos vargus.
Su juodaodžiu palydovu – po autentišką Afriką
„Norėjau pamatyti ir ne turistams skirtų vietų, pajusti tikro čionykščio gyvenimo alsavimą, todėl viename viešbutyje paprašiau administracijos darbuotojų, kad ką nors patartų. Man patarė kreiptis į vieną juodaodį gidą, kuriam sumokėjusi galėjau vaikščioti ir tokiose vietose, kur baltieji paprastai nesilanko. Ši paslauga kainavo 50–60 svarų. Palydovo lydima aplankiau labai skurdų Keiptauno rajoną. Iš šiferio ir skardos sukaltose lūšnose gyvena tūkstančiai, ten verda visai kitas gyvenimas. Buvo gana nejauku, bet jokios agresijos nepatyriau. Lydintis gidas tikriausiai sumoka vietiniams pagal tik jam žinomas taisykles,“ – teigė pašnekovė. Pasak moters, vėliau gidas pasiūlė nuvykti į vieną įdomią vietos gyventojų šventę, kuri rengiama 18 metų sulaukusioms kaimo merginoms. Ten jie praleido beveik visą dieną ir buvo vienintelė baltaodė moteris. Visų šventės subtilybių gidas anglų kalba paaiškinti nemokėjo, bet, pasak lietuvės, supratau, kad šioje šventėje pilnametystės sulaukusias merginas vietos vyrai vertina kaip subrendusias būsimas nuotakas pagal jiems įprastus grožio ir patrauklumo etalonus, kaip įvertinimą ant kepuraičių joms sega pinigų banknotus ir dovanoja šiltus pledus (kuo daugiau mergina jų gauna, tuo bus turtingesnė nuotaka). Vėliau jauni vyrai tariasi su bendruomenės vadais. Po šių apeigų prasideda 5 valandas be sustojimo trunkantys šokiai. Jolanta viso jų maratono neištvėrė. Tai gali tik Afrikos žmonės, kuriems muzikos ritmai ir judėjimas tarsi įaugę į kraują. Šioje ceremonijoje lietuvei, kad neįžeistų vietinių, teko paragauti ant žarijų paruošto vadinamo juodojo žemyno sušio: vos apkeptų ožio kepenų, inkstų, širdžių ir žarnų. „Nieko, išgyvenau...“, – juokėsi Jolanta.
Informacija apie savanorių programas:
Gepardų veisimo rezervatas: Sanannah Cheetah ; Foundation www.scfafrica.co.za PO BOX 267, Parys 9585, South Africa ;
Liūtų rezervatas: www.lionrescue.org.za PO BOX 18, Klapmiets 7625, South Africa
www.workingabroad.com www.travellersworldwide.com www.volunteerrabroad.com www.volunteersouthafrica.co.za www.volunteer.org.nz
Kalbėjosi LAURYNA ŽVINYTĖ
Jolantos Povilaitytės asmeninio archyvo nuotraukos
