Mokyti kitus šokti buvusiam ilgamečiam nacionalinio operos ir baleto teatro, vėliau Andželiskos Cholinos trupės nariui D. Bakėjui ne naujiena. Reguliariai teikiantis šokių pamokas vaikams ir jaunimui nedidelėse patalpose jis taip pat sudarinėjo choreografiją ir mergaičių chorui „Liepaitė“. Visgi plėstis ar kurti savo baleto studijos šokėjas neketina.
„Nesirengiu daryti grandiozinių dalykų. Mokyklų užtenka ir taip. Be M. K. Čiurlionio baleto skyriaus dar yra ir dvi privačios ‒ tai Nerijaus Juškos ir Eglės Špokaitės. Vienoje iš jų pats dirbu mokytoju, todėl nesivaikysiu nieko daugiau. Yra darbų, kurių kiti nedaro ‒ va jų aš ir imsiuosi“, ‒ klausiamas apie planus atidaryti savo baleto mokyklą kalbėjo jis.
Donatas Bakėjus (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Kaip kilo idėja imtis choreografo darbo televizijoje?
Choreografija vis tiek daugiau ar mažiau susijusi su šokiais. Tai ko šiame projekte reikia dainininkams, tai judesys ‒ vieniems daugiau, kitiems mažiau. Pasiūlymą gavau po šokių projekto „Kviečiu šokti“: ten sudalyvavau, pademonstravau savo kūrybinius sugebėjimus turbūt dėl to ir pasiūlė. Sutikau, nes man įdomu išbandyti save. Turėjau panašios patirties, ruošiau choreografiją „Liepaičių“ chorui, taigi tai daugiau susiję su vaikais, jaunimu. Dirbti su suaugusiais yra naujas išbandymas, naujas kelias, todėl man smagu jo imtis.
Ar sudėtingas tau yra pedagogo darbas? Jaudiniesi stebėdamas scenoje porų pasirodymus?
Kaip atlikėjai išmoksta dainų žodžius, taip jie įsimena ir choreografiją. Po to sėdint žiūrovų salėje, aišku, kyla didžiulis jaudulys dėl to, kad ne tu stovi scenoje, o jie ir pats jau nieko negali padaryti. Tai ką tu sugalvojai, tavo idėja ir kaip ją perteikei – viskas jau bus taip kaip yra. Kuomet pats esi scenoje jaudiniesi dėl to, kaip tu tai padarysi, o dabar išgyvenu dėl to, kaip tai padarys duetai ‒ tas jaudulys visai kitoks, bet irgi jaučiamas.
Kiek naudingi choreografui praktiniai įgūdžiai? Ar šokėjo patirtis ‒ būtina?
Kuomet šokau nacionaliniame operos ir baleto teatre mačiau kaip dirba skirtingi choreografai – kiekvienas su sava darbo specifika, idėjomis, mintimis. Vieni viską suplanuoja iš anksto, vėliau tiesiog ateina ir pateikia, tuomet nieko negalima pakeisti ir daryti kitaip, o kiti priešingai – improvizuoja vietoje. Tuomet supranti, kad žmonės yra kūrėjai.
Taip, susidūriau nemažai su tokiais šokėjais, kurie pajaučia savyje tą gyslelę, supranta, kad gali kurti. Bet manau, kad pasaulyje yra ir tokių žmonių, kurie tiesiog turi talentą, matymą. Aišku, norint kurti didžiuosius baleto spektaklius, turi turėti ir žinių, bent jau patirties apie tai, kaip tai padaryti. Jei tik fantazuoji apie tai, o realiai nesuvoki, užduotis gali pasirodyti esanti iš fantastikos srities. Iš esmės, choreografai yra žmonės su didesne ar mažesne šokių patirtimi, jie supranta, kad profesionalai, kuriems numerius jie rengia, gali įvykdyti keliamas užduotis.
Kalbėdamas apie „Žvaigždžių duetus“ galiu pasakyti, kad vis tiek sprendžiu pagal kiekvieną žmogų. Nėra taip, kad liepiu jiems daryti kažką, ką sukūrė mano fantazija, sakydamas „laužti“ kaip tik reiks, bet padaryti. Derinuosi prie kiekvieno taip, kad jam tai būtų patogu padaryti.
Ar sudėtinga dirbti su žmonėmis, kurie neturi šokių patirties?
Aš visada duodu žmonėms pabandyti daugiau negu jie gali ir kartais tai pavyksta. Jiems tai patinka ir kartais jie nustebę sako „oho, aš negalvojau, kad taip galiu!“ Šokti gali kiekvienas, aš galiu drąsiai tai teigti, tačiau kalbant apie profesionalumą – tai jau įkandama ne kiekvienam. Tam, kad galėtum šokti profesionaliai turi įgyti tokių „smulkiųjų“ žinių, ne paviršutiniškų iš srities „pamačiau, o dabar ir aš taip galiu“.
Kalbant apie profesionalumą, apie tą tikrąjį šokį, galima pasakyti, kad turi turėti daug žinių, puikiai valdyti savo kūną. Juk būna, kad publika stebi 20 šokančių žmonių, o akių visi negali atitraukti nuo kažko vieno. Klausiami kodėl taip yra jie sako, kad šokėjas „transliuoja“ daug iš vidaus per visą savo kūną.
Kokie ryškiausi prisiminimai tau išliko iš šokėjo karjeros?
Operos ir baleto teatre buvau tiesiog artistas. Teko sušokti ir keletą solinių vaidmenų, tačiau tai buvo vos keletas kartų vos baigus mokyklą. Daugiau pasirodžiau Andželikos Cholinos šokio teatre, ten šokau visuose spektakliuose, išskyrus paskutinius du ‒ „Ana Karenina“ ir „Vyrai ir moterys“. Atlikdamas kiekvieną vaidmenį gaudavau naudingos patirties, kurią vėliau ir panaudojau televizijoje, įvairiuose renginiuose, ruošdamas choreografiją. Netgi „Kviečiu šokti“ projekte choreografų reikalavau, kad pasirodymas būtų ruošiamas profesionaliai. Jeigu jau pasirodai eteryje, net ir su juokingu numeriu, norisi, kad jis būtų pateiktas profesionaliai. Čia taip pat stengsiuosi, kiek man leis prisidėti, kad renginys būtų kokybiškas.
Kaip vertini lietuvių choreografus?
Turbūt net nėra laiko lyginti mūsų specialistų su užsieniečiais ‒ mes į priekį žengiame vienaip, jie kitaip. Užsienio choreografai turi didesnes finansines ir technines galimybes. Stebint mūsų šokėjų ir kitų šalių artistų pasirodymus galima pastebėti, kad nors judesiai lyg ir panašūs žmonės šoka kitaip. Daug kas teatre priklauso nuo aplinkos ir kuomet žmogus gyvena niūriame pasaulyje, jis ir informaciją skleidžia pilką bei niūrią. Kuomet gyveni spalvingam pasaulyje, tuomet tomis spalvomis ir nori dalintis. Yra vienetai tokių ir Lietuvoje, kurie daro spalvingus dalykus ir man gražu.
