Yra tokia ezoterikos šaka, vadinama realybės transerfingu. Jos pradininkas – Vadimas Zelandas, nuo 2004-ųjų leidžiantis to paties pavadinimo knygų seriją. Jose iškelta realybės valdymo teorija netruko susilaukti daugybės pasekėjų. Norite tikėkite, norite – ne, tačiau juk sužinoti apie kitas (tegul ir prieštaringas) gyvenimo valdymo technikas visada įdomu.
Transerfingo idėja yra tokia – pasaulyje įvykiai vyksta begalybėje erdvių vienu metu, todėl likimas gali būti valdomas keliaujant iš vienos realybės atšakos į kitą. Tokią kelionę užtikrina minties energija, sąmoningai nukreipta į pageidaujamą įvykių variantą. Tikinama, kad įvaldžius šią techniką, perpratus, kaip kontroliuoti savo tikslus ir santykį su pasauliu, galima rinktis sau priimtinesnį, palankesnį likimo variantą.
Vieni transerfingo teorijoje išvydo naują universalų pasaulio suvokimo metodą, kitiems tai – tiesiog dar vienas alternatyvios psichologinės technikos variantas.
Teigiama, kad žmogus, kuris žvelgia į pasaulį taip, kaip siūlo transerfingas, gali atrasti naujų galimybių valdyti savo likimą, gauti tai, ko trokšta nesiblaškydamas ir nekonfliktuodamas su aplinka. Tikslai, apie kuriuos svajota, staiga tampa pasiekiami ranka. Ir pasiekiami ne nuolat dirbant, šalinant pakeliui pasitaikančias kliūtis ir peržengiant galimybių ribas, o tiesiog savaime. Remiantis transerfingo teorija, ten nėra nieko nuostabaus – visos mūsų galimybės yra apribotos nusiteikimo.
Supantis pasaulis – grandiozinė informacijos struktūra, kurią galima pavaizduoti kaip dvigubą veidrodį. Vienoje jo pusėje – materialioji visata. O kitoje – metafizinė variantų erdvė, visa, kas su žmogumi nutinka, nutiko anksčiau, nutiks ateityje arba gali nutikti. Tokių variantų – begalė.
Variantų erdvė – pasirinkimų labirintas
Kokia ta kitų gyvenimo variantų erdvė ir kam mums jos reikia? Šios teorijos pradininkas teigia, kad visas žmogaus likimas – didžiulė talpa, kurioje egzistuoja daugybė gyvenimiškų variacijų ir posūkių. Patys kas sekundę darome vienokius ar kitokius pasirinkimus ir sukame vis naujais tos erdvės koridoriais. Pavyzdžiui, žengiate per namų slenkstį ir išeinate pasivaikščioti. Tada pasirenkate, ar eiti į pušyną, ar į paplūdimį. Taip patenkama į vieną ar kitą tos variantų erdvės sektorių, kuris turi išėjimus į kitus sektorius, atsižvelgiant į jūsų tolimesnį pasirinkimą. Kai tik pasirenkate vieną variantų, visi kiti neutralizuojami. Taip gyvenimas tam tikra prasme nulemtas, nes visi galimi variantai jau numatyti visatoje. Tačiau, kita vertus, kaskart pasirinkdami keičiate ir savo likimą – taigi jis priklauso nuo jūsų. Beje, apie tai sukurta nemažai filmų, vienas jų – su puikia aktore Gwyneth Paltrow „Atsargiai. Durys užsidaro.“
Kaip išsilaikyti ant sėkmės bangos?
Transerfingą galima traktuoti kaip slydimą per variantų erdves, balansavimą ant gyvenimo lyno. Tai – savotiška technika, kaip išsilaikyti ant sėkmės bangos, kur vietoj banglentės naudojamas savas požiūris į supančią realybę.
Iš esmės tai kitoks būdas mąstyti ir veikti, kad pasiektumėte tai, ko trokštate. Pasaulis –veidrodis. Jei stovėsite ir žiūrėsite į jį trokšdami ką nors gauti, gausite tą patį atspindį – sustingusį ir neveiklų. Tačiau jei žengtumėte pirmą žingsnį tikslo link – galite išvysti, kaip pats pasaulis jums padeda. Todėl svarbiausia – suformuluoti tikslus, ko iš tiesų norite. Tikslo link nukreiptas jūsų protas pats sugebės išrinkti reikiamus variantus ir nukreips jus norima linkme.
Praktinės rekomendacijos:
* Gyvenkite taip, kaip sufleruoja jūsų širdis. Idealiu atveju širdies ir proto balsai turėtų harmoningai derėti.
* Nepasiduokite svetimai įtakai, neskubėkite įgyvendinti ne savų, svetimų tikslų.
* Su niekuo nekovokite. Ypač su savimi.
* Naudokitės tuo, ką duoda gyvenimas.
* Nieko nebijokite, rinkitės savo kelią ir tikėkite, kad viskas pavyks.
Raktas – akimirkos sapnai
Remiantis transerfingo teorija, gyvenime nėra nieko neįmanomo. Kelionės, turtai, laimingas asmeninis gyvenimas – visa tai ne tuščios fantazijos ir dažnai net ne atkaklaus darbo rezultatas, o tiesiog... žmonių pasirinkimas. Kaip jį įgyvendinti? V. Zelandas pateikia daugybę rekomendacijų. Viena jų – pasinaudoti akimirkos sapnais.
Ne veltui ezoterikai pataria kaip galima dažniau galvoti apie savo svajonę, įsivaizduoti ją iki smulkiausių detalių, vaidinti, kad ji jau išsipildė. Labai naudinga pabandyti vizualizuoti savo svajonių objektą tą akimirką, kai dieną prisnūsite.
Mat daugelis žmonių šiek tiek nusnaudžia dieną – net patys to nežinodami. Tiesa, šis miegas trunka itin trumpai. Tiek trumpai, kad net nespėjame susivokti miegoję. Tačiau ezoterikai net šį akimirkos snaudulį laiko miegu. Maža to, pasirodo, toks miegas suteikia tam tikrų galimybių, kurios retai išnaudojamos. O šis akimirkos miego potencialas – anaiptol ne papildomos miego akimirkos. Trumputis dienos miegas siūlo kai ką įspūdingesnio – išmokus kontroliuoti šias miego akimirkas, galima įgyvendinti svajones!
Pamėginkime kartu su transerfingo teorijos autoriumi pasinerti į nuostabų pasaulį, kuriame akimirkai užsnūdus galima priartėti prie noro išsipildymo. Tikriausiai jau esate girdėję apie žmogaus gebėjimą visa, ką matėte per dieną, išanalizuoti ir sudėlioti į savotiškus rėmus. Žmogaus protas palaiko nuolatinį dialogą pats su savimi, sudėlioja į lentynėles gautą informaciją. Pavyzdžiui, einate namo tamsia alėja. Staiga išgirstate keistą triukšmą. Protas čia pat analizuoja situaciją: galbūt už krūmų pasislėpęs chuliganas ketina jus užpulti? O gal čia šnara koks gyvis? Perkratydamas turimas žinias ir taikydamas jas susidariusioms aplinkybėms protas nurimsta radęs teisingiausią paaiškinimą. Pavyzdžiui, šį kartą labiausiai tiko atsakymas, kad šnaresį sukėlė vėjo šuoras.
Tačiau protas negali diriguoti išorinei informacijai iki begalybės. Kartkartėmis jis tarsi padeda dirigento lazdelę ir imasi tiesiog stebėti, kas vyksta aplinkui. Dažniausiai taip nutinka miegant. Ir dieną pasitaiko tokių trumpučių periodų. Tai ir yra tarsi miegas būdraujant. Tikriausiai ir jūs prisimenate akimirkų, kai tarsi „atsijungėte“ pašnekovui tebekalbant ir praleidote dalį jo monologo, arba laukėte atvažiuojant autobuso, o šiam atvėrus duris tiesiai priešais jus suvokėte, kad nė nepastebėjote, kada ir kaip jis privažiavo. Jūsų akys išlieka atmerktos, o jūs tuo metu ramiai stovite ar sėdite. Vis dėlto tomis akimirkomis... užsnūstate, kurį laiką nesuvokiate jus supančios realybės.
Tokios proto atsijungimų akimirkos unikalios, nes kaip tik tada galima aiškiausiai išgirsti sielos balsą. Protas atsijungia ir atsiveria galimybė prisiliesti prie giliau slypinčios informacijos. Dažnai ją vadina intuicija, leidžiančia šiek tiek numatyti ateitį. Transerfingo teorijos šalininkai teigia, kad tokio akimirkos miego momentais atsiveria durys į variantų erdvę.
Sapnuose siela visiškai laisvai klajoja variantų erdve, kartais nuklysdama net labai dideliais atstumais, o kartais patekdama į labai netikėtus sektorius, kurie realybėje atrodo neįmanomi. Šių kelionių smulkmenas įsimename tik tuo atveju, jei protas nors šiek tiek lieka būdrauti ir įsimena vaizdus. Visa tai, ką tuo metu regėjome, protas aiškina kaip nerealius reiškinius, sapnus. Protui taip paprasčiau ir suprantamiau.
Iš tiesų sapnai – likimo variantai, ir visi jie jau yra teoriškai galimi įvairių variantų erdvėje, net gali būti realizuoti atsižvelgiant į žmogaus pasirinkimus ir elgesį.
Tiesa, per tokią trumpą akimirką siela nespėja nuklysti toli nuo išeities taško – to, kas yra realybėje. Todėl ji gali išvysti arčiausiai esančio momento scenarijus. Bet kadangi per tokį trumpą laiką sunkoka suvokti, kas „susapnuota“, reikėtų susikoncentruoti į pojūčius: sutrikimą, pasitenkinimą, nelaimės nuojautą ir pan. Tai vadinama intuicija, bet iš tiesų taip protui pasufleruojama, ką jis regėjo variantų erdvėje. Tiesa, bloga nuojauta po akimirkos snaudulio anaiptol nereiškia, kad greitai turėtų nutikti kas nors blogo. Tiesiog siela buvo užklydusi į tokį sektorių, kuris išties garantuotų nemalonumus. Jei atmesite visas negeras nuojautas ir drąsiai pasirinksite teisingiausią sprendimą, blogojo scenarijaus tikrai nebus. Tokiais atvejais sakome, kad nuojauta mus apgavo.
Sapnų režisavimas
Kai tik išmoksite sąmoningai suvokti savo miegą ir net sapnuodami suprasti, kad miegate, tuojau pat įgysite galimybę kontroliuoti sapną, tapti jo režisieriumi. Kai kurios toli nuo civilizacijos gyvenančios gentys taip elgiasi iki šiol. Trumpučiuose dienos sapnuose tereikia mestelėti pro variantų erdvėn atsivėrusį langą savo troškimą – ir jau galima pasiekti priimtinesnį gyvenimo variantą. Tiesa, nebūtinai tai įvyks tuoj pat ir iš karto.
Kuo dažniau stengsitės sapnui įduoti trokštamą scenarijų, tuo didesnė tikimybė, kad ir tikrovėje viską padarysite taip, kaip reikia. Sukdami svajonę sapnuodami tiesiog darote pasirinkimus – o jie pamažu jus nukreipia į reikiamą erdvę. Taip pat labai svarbu įsivaizduoti ne tik kelią savo svajonės link, ne tik jos išsipildymo vaizdus, bet ir tuos jausmus, kuriuos jaučiate: pasitenkinimą, laimę, malonumą, savirealizacijos pilnatvę... Pavyzdžiui, norite pritraukti jūsų verslui svarbų klientą ir pasirašyti su juo sutartį, gauti vadovybės pritarimą? Ką jausite kai to pasieksite? Pasitenkinimą savimi, išdidumą, džiaugsmą? Skatinkite šį jausmą, išgyvenkite jį vėl ir vėl, meskite jį į akimirkos dienos sapnus.
Nenusiminkite, jei šią techniką įvaldysite ne iš karto. Ji išties itin sudėtinga ir subtili. Dienos sapno metu jūsų protas snaudžia, o kai tik imsite suvokti, kad langas į variantų erdvę prasiveria, svarbu tuojau pat mesti į ją savo svajonę. Tai svarbu padaryti būnant pusiau sąmoningos būsenos, kai protas dar ne visiškai suvokia tai, kas vyksta. Taip pat svarbu suvokti, kad jūsų likimo nukreipimo tinkama linkme potencialą turi tik tokie akimirkos sapnai. Visavertis miegas tokios galimybės nesuteikia.
Ponas nežinomasis?
O dabar trumpai žvilgtelėkime į šios teorijos pradininką – V. Zelandą. Jis turi būrius pasekėjų. Jo knygos leidžiamos milžiniškais tiražais. O kritikų balsai, griaunantys jo teorijas, – lyg nuo žąsies vanduo. Net pati transerfingo teorija primena, kad neigiama informacija yra viso labo stabdis siekiant savo tikslų, taigi į ją tiesiog privalu nekreipti dėmesio.
Teorijos autorių galima laikyti viena mįslingiausių asmenybių. Jis pats teigia, kad niekas iš jo bičiulių ir artimųjų net neįtaria, kad jis rašo knygas. Tai sufleruoja, kad V. Zelandas – tik slapyvardis. Autorius savo asmeninį gyvenimą slepia po devyniais užraktais. Vyras teigia, kad jo biografija visiškai nesvarbi ir niekaip nesusijusi su jo skelbiamomis teorijomis. Beje, net ir į jų autorystę pats V. Zelandas nepretenduoja – save laiko tik tarpininku, kuriam skirta užrašyti akivaizdžiai egzistuojančias tiesas.
Duodamas interviu V. Zelandas akis slepia po juodais akiniais, stengiasi filmuotis tokiu rakursu, kad jo veido bruožų nebūtų galima įsidėmėti ar išskirti.
Kas jis – naujųjų laikų pranašas, filosofas ar dar vienas apsišaukėlis, darantis pelną iš perkamiausiomis tapusių knygų? Tikėkimės, netrukus sužinosime. O kol kas vis dėlto tenka pripažinti: kai kurie žmonės, pritaikę V. Zelando teoriją praktiškai, džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu ir mėgaujasi naujai atrastais keliais į sėkmę.
L. Mureikaitė
