73-ejų Valdemaras gyvena prie fronto esančiame Torsko kaime. Prieš kelis mėnesius pas senyvo amžiaus vyrą atvyko ir maisto atvežė savanoris Dmitrijus Artiomovas. Jau tąkart patekti į šią zoną buvo sunku.
„Sako: sėdim čia su kaimynu, atskrido, puodelį prakiurdė, o mes gyvi, nė vieno įdrėskimo. Jis toks pozityvus, kad negali nepastebėti. Žmogus tokioje baisioje situacijoje, o gyvenimas jį saugo. Todėl tokius žmones ir norisi saugoti, ir saugosim“, – kalbėjo savanoris Dmitrijus.
Paliko namus
Tąsyk niekas negalėjo įsivaizduoti, kad netrukus, rusų puolimui suaktyvėjus, Valdemaras ryšis beprotiškam žygiui. Saugodamasis ne tik apšaudymų, bet ir 9 mėnesius kaimą kontroliuojančių rusofašistų – jie plėšė, žudė ir grobė žmones.
„Jie turi vienintelį argumentą – beisbolo lazdą. Ji dirba patikimai. Mano kaimyną vakare paėmė, per pietus parvežė. Bet jis jau pats ant kojų pastovėti nebegalėjo. Kiek žmonių iš to rūsio negrįžo, negaliu pasakyti, neskaičiavau. Bet žinau, kad daug iš tų, kurie pateko į šį rūsį, namo negrįžo“, – dėstė Valdemaras.
Todėl vieną vakarą Valdemaras susidėjo į krepšį daiktus ir maisto, pasiėmė šunį su trimis karvėmis ir pajudėjo link Iziumo.
„Karvių nepalikau. Greičiau pats žūčiau, bet gyvulių nepalikčiau. Man jų gaila, jie gyvi“, – paaiškino karo pabėgėlis iš Torsko.
Kelias pasitaikė sunkus – trys paros ėjimo su trupučiu maisto ir beveik be vandens. Senolis ėjo kuo toliau nuo fronto linijos, tikėdamasis rasti saugią vietą.
„Pavalgyti pasiėmiau, o štai atsigerti... Aš galiu ir parą, ir dvi negerti. O gyvuliai negali, vanduo buvo problema. Ir labai didelė problema. Rašistai minų tiek primėtė. Koją susprogdins karvei, ką darysi. Aplink nieko nėra“, – dėstė jis.
Nebeturi, kur grįžti
Per tris paras senolis įveikęs 70 kilometrų beveik pasiekė Iziumą. Dabar pačiam sunku patikėti, kad jam tai pavyko.
„Gal būtume ir daugiau nuėję. Nakčiai sustojome miške. Radome kampelį. Mes su Žoriku gulamės ir gyvuliai šalia gulasi. Trečią ryto karvės keliasi ir eina ganytis pievelėje. Jos niekur nuo manęs nesitraukia. Nereikia varyti, gyvuliai puikiai žino, jie protingesni, nei mes manome“, – dėstė Valdemaras.
Prie Iziumo Valdemaras sutiko ukrainiečius karius, kurie pirmiausia padėjo maistu ir vandeniu, o po to iškvietė savanorius. Jie senolį su karvėmis sunkvežimiu pervežė į mažą Ševčenkovo kaimą Poltavos srityje.
Anksčiau Valdemaro karvės jį nuo mirties ir bado išgelbėjo. Dabar jis grąžina skolą ir gelbsti jas.
„Kai rašistai atėjo, vien pienu ir gyvenom“, – teigė vyras.
Valdemaras įsikūrė name, kuris ilgą laiką buvo tuščias.
„Tik namu jį pavadinti sunku. Čia mano daiktai. O čia aš neinu. Čia šeimininkas gyveno, man rankos nekyla. Viskas svetima. Užėjau – slegia, čia žmogus nusižudė“, – paaiškino karo pabėgėlis.
Namai slegia, bet eiti nėra kur. Valdemaras iš Bachmuto, Torske gyveno 10 metų, bet Rusija iš jo viską atėmė.
„Torsko nėra, Bachmuto nėra. Kur grįžti?“ – retoriškai klausė jis.
Todėl likusį gyvenimą jis ketina gyventi čia. Ir veiklos rado – su savo karvėmis gano ir vietinių gyventojų. Namą susitvarkys, tik buvęs gyvenimas liks vien prisiminimuose.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
