Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas Mindaugas Akelaitis ir Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė.
Atrodo, kad neįmanoma sistemiškai užkirsti kelio panašiems nusikaltimams, nes nežinome, kaip suveiks smurtautojo protas.
J. Šeduikienė: Reikėtų visada turėti omenyje, kad ne kiekvienas smurtą artimoje aplinkoje patiriantis žmogus apie tai informuoja policiją. Dažnai policijos kvietimas yra ne po pirmo ir ne po antro karto. Įvairūs sociologiniai tyrimai rodo, kad ne tiek daug žmonių kreipiasi į policiją.
Gal žinote, kodėl?
J. Šeduikienė: Tai yra ir stereotipai, ir nesuvokimas, kad tai yra smurtas artimoje aplinkoje, ir manymas, kad galima susitvarkyti pačiai, svarbiau turėti vyrą, nes tai – tam tikras prestižas.
Taip pat įtaką daro auklėjimas, patirtas vaikystėje, matymas, kaip yra sprendžiami konfliktai. Visa tai sukuria tai, kad žmogui pasiryžti iškviesti policiją yra ilgas kelias.
Kitaip tariant, jūs netikite, kad ten, kur anksčiau nebuvo kviesta policija, smurto nebuvo?
J. Šeduikienė: Ne, tikrai netikiu. Aišku, gali būti tokie vienkartiniai įvykiai, bet, iš principo, tai yra pasėkmė. Galimai kaimynai matė, bet vyras negėrė, atrodo, kad viską susitvarko, padeda ūkyje, o kas jau ten viduj vyksta, nekreipiam dėmesio, nefiksuojam.
Šioje vietoje yra svarbu atpažinti netinkamus santykius, to turime mokytis dar mokykloje. Tačiau švietimo sistema vaikams kol kas nesuteikia žinių, kaip atpažinti ir kaip tinkamai spręsti konfliktines situacijas. <...>
Kai kam sulaužyta ranka ar žandikaulis nėra smurtas, netgi tokių dalykų nepripažįsta kaip fizinio smurto. O psichologinį ar ekonominį smurtą dar sunkiau identifikuoti. Žmonės nesuvokia, kad gali laisvai disponuoti savo pinigais ir niekas negali nurodinėti, kam juos išleisti.
Tie atvejai, apie kuriuos kalbame, yra kraštutinė smurto forma – baigiasi nužudymais. Tai, ar galima sakyti, kad, kai žmonės ignoruoja silpnesnius smurto požymius, ilgainiui jis gali išsivystyti ir iki baisiausių atvejų?
J. Šeduikienė: Smurto ratas ir pasireiškia tuo, kad yra medaus mėnuo, smurto suaktyvėjimas, tada vėl atsiprašinėjimai. Ir kiekvieną kartą smurtas darosi vis aršesnis.
Pone Akelaiti, kaip smurto orderis veikia praktiškai? Ar iš tikrųjų žmonės jo laikosi, nes, kiek man teko girdėti, būna ir taip, kad pačios potencialios aukos inicijuoja smurto orderio nesilaikymą?
M. Akelaitis: Tame yra tiesos. Pirmiausia reikėtų akcentuoti, kas vis dėlto yra tas apsaugos nuo smurto orderis. Kurį laiką pastebime, kad net teisininkų bendruomenėje yra tokių, kurie aktyviai kalba, kad tai yra netinkama priemonė, nesuprasdami jos paskirties.
Kai įvyksta nusikaltimas, žiūrime į praeitį, renkame duomenis ir vertiname, ar buvo padarytas nusikaltimas ar ne. O smurto orderio paskirtis yra visiškai priešinga – jis žiūri į ateitį.
Orderis yra prevencinė priemonė, skirta valdyti rizikas. Dėl šios priežasties nėra labai sunkių sankcijų už orderio pažeidimą, numatytos tik administracinės nuobaudos.
Visą pokalbį rasite straipsnio pradžioje.
