Apie tai, kokios avarijos versijos, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo valstybės tarnautojas, dirbantis nacionalinio saugumo srityje Vilmantas Vitkauskas ir buvęs užsienio reikalų ministras Arvydas Anušauskas.
Ar rusams patogu, kai nukritusio lėktuvo avarija siejama su sabotažu iš Rusijos pusės?
A. Anušauskas: Rusams viskas patogu, absoliučiai. Net jei šiuo atveju nagų nebūtų prikišę, vis tiek jiems viskas yra patogu, nes visa tai stiprina jų įvaizdį, kad jie – nekontroliuojami, kad gali padaryti viską, dėl savo tikslų, kad gali vykdyti ir sabotažo, ir teroro, ir kokias nori akcijas. Tas visuomenių, kaimynių šalių gąsdinimas vyksta nuolat.
Ir čia reikia, iš tikrųjų, turėti tą iš mūsų pusės atsakomybę dar labiau negąsdinti visuomenės, vis tik remtis tikrai patikrintais faktais, o sąsajų atmesti mes negalime, nes jeigu toks įvykis pasitvirtins, kad techninis incidentas, o ateityje jeigu kažkas panašaus įvyktų, bet būtų ne techninis incidentas, tai iš Rusijos pusės lengvai būtų galima sakyti, kad žinot, čia visą laiką mus kaltina kokiais nors nelabai pagrįstais dalykais.
Ar galima sakyti, kad hibridinių atakų ir sabotažo aktų Europoje vyksta vis daugiau, ir Rusija, nenorėdama pradėti karo su NATO, tokiu būdų bando NATO kantrybę?
A. Anušauskas: Kad sabotažo akcijų yra daugiau, tai faktas, čia jau neginčijama. Jos gal, sakyčiau, tokio lygmens, kai daugiau skirtos išoriniams efektui pasiekti. Na, pavyzdžiui, net gaisras lėktuve – jis yra lokalizuojamas, jeigu tai – ne variklis. Tai lokalizuojamos tiesiog yra gesinimo sistemos. Bet bet kokiu atveju tas išorinis efektas yra jų (rusų) siektinas tikslas.
Tai yra – paveikti kaimynių šalių visuomenes, gąsdinti jas, bauginti kuo daugiau, parodyti savo tariamą galią, nes tikrai rimti sabotažo aktai, jeigu jie yra organizuoti, jie turi paveikti kritinę infrastruktūrą, nutraukti susisiekimą, na, turėti kertinį poveikį, kas paliečia labai didelę žmonių grupę, pavyzdžiui, kad paliestų visą miestą. O dabar tokios, sakyčiau, lokalios sabotažo akcijos, jos yra tokios parodomosios, gal mokomosios, aš nežinau, gal iš to daro sau pamokas ateičiai.
Koks tikslas yra įbauginti visuomenę?
A. Anušauskas: Aš manau, kad čia vienas iš tokių tikslų, bet, vis dėlto, norint paveikti kaimyninės šalies visuomenę, reikia stebėti reakcijas, stebėti, kokiu būdu ta informacija yra priimama ir kokį ji turi efektą. Na, pavyzdžiui, žmonės, galbūt, ramiai sureaguoja, laukia kažkokios informacijos, ar iš karto pradeda panikuoti, pirkti bilietus išvažiuoti iš Lietuvos ar dar ką nors.
Ką Rusija, prisiimdama tokius aktus kaip savo atsakomybę, bando pasakyti visuomenei? Kad neverta pyktis su Rusija, kad neremtų Ukrainos?
A. Anušauskas: Vienas iš tokių tikslų, be abejonės, yra. Bet žinot, kaip istorikas galiu pasakyti, kadangi teko tyrinėti KGB istoriją, KGB vakarų šalyse visą laiką irgi ruošdavosi sabotažo aktams. Jeigu kils ne tik šaltasis, bet ir karštasis karas, tai sabotažo aktams vakarų Europoje ruošiasi iš anksto.
Bet jeigu kas nors vyksta vakarų Europoje, KGB dažnai skubėdavo ir sau prisiimti nuopelnus, net jei prie to nagų neprikišę, nes tas visagalybės mitas, kurį būrė apie savo organizaciją, jiems buvo būtina parodyti, kad jie viską gali. Ir šiuo atveju Rusija viską gali.
Ar galima sakyti, kad sabotažo aktai arba hibridinės atakos yra pasirengimas karštajai karo fazei, yra tik dar vienas etapas prie to didesnio konflikto?
A. Anušauskas: Tai jie daro daugybę parengiamųjų dalykų, bet tai nebūtinai gali realizuotis į kažkokį karštąjį konfliktą. Nebūtinai. Čia nėra kažkokia sąlyga, kad būtinai einama link to. Bet pasirengimo darbai, iš tikrųjų, iš jų pusės yra vykdomi.
Daugiau apie tai sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
