Kaip skelbia užsienio žiniasklaida, Danija bus pirmoji šalis, kuri nuo 2030 m. apmokestins karvių, avių ir kiaulių augintojus. Už kiekvieną anglies dioksido ekvivalento (CO2e) toną bus taikomas 300 kronų, nuo 2035 m. – 750 kronų (atitinkamai – 40 ir 100 eurų) mokestis.
Jungtinių Tautų organizacija skaičiuoja, gyvulininkystė sudaro apie 32 proc. visų žmogaus išmetamų metano teršalų, o metano kiekis nuo 2020 m. sparčiai didėjo.
Tipiška danų karvė per metus pagamina 6 metrines tonas (6,6 tonos) CO2e, taigi už vieną karvę per metus reikės mokėti maždaug po 264 eurus, nuo 2035 m. – po 660 eurų.
Gyvulininkystė traukiasi – „nematome apčiuopiamos logikos“
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vertinimu, galvijų, kiaulių ir avių laikytojai bent artimiausioje ateityje neturėtų būti apmokestinami, kadangi Lietuva ir taip susiduria su mažėjančiu šių gyvulių skaičiumi – jų yra 4 kartus mažiau nei 1990 m.
Anot ministerijos atstovų, toks apmokestinimas paskatintų dar labiau sumažinti šių gyvulių skaičių arba apskritai atsisakyti tokios veiklos.
ŽŪM pridūrė, kad galvijai yra vieninteliai gyvūnai, kurie menkos vertės produktus (žolinius pašarus) geba paversti aukštos energetinės ir ekonominės vertės produktais: pienu ir mėsa.
„O gaunamas mėšlas ir srutos – ne tik labai vertinga organinė trąša, būtina palaikyti dirvos derlingumą, bet ir galimybė geriau apsirūpinti atsinaujinančiais energijos ištekliais: biodujomis ir elektra.
Nematome apčiuopiamos logikos apmokestinti šaką, kuri tiesiogiai kuria vertę ir naudą plačiąja prasme, juolab, kad racionaliai taikant tvarius gamybos metodus yra galimybės mažinti ir ŠESD emisijas“, – pabrėžė pašnekovai.
Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė antrino, kad gyvulininkystė Lietuvoje sparčiai traukiasi, taigi, jei norime turėti savo natūralios produkcijos (pieno, mėsos), apmokestinti gyvulius būtų labai neprotingas žingsnis:
„Mano asmenine nuomone, Lietuvoje yra tikrai didesnių taršos objektų. Todėl, manau, būtų tikslinga palyginti visas sritis (transportą, gamyklas ir kt.), o ne tik kryptingai kaltinti gyvulininkystę ir tuo labiau apmokestinti.“
Vienas iš būdų mažinti šiltnamio efektą – daugiau melžti?
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas atkreipė dėmesį, kad Danijoje kiaulininkystė yra labai išplėtota.
Anot jo, kiauliena danai apsirūpina 5–6 kartus daugiau, nei patys suvartoja, tad ją eksportuoja. O lietuviai – atvirkščiai – kiaulienos nepasigamina tiek, kiek suvalgo, t. y. 1 mln. (apie 47 proc.) kiaulienos užsiauginame, dar 1 mln. parsivežame.
Taigi kiaulininkystės įtaka aplinkai Danijoje yra didelė, mėšlo ir srutų tvarkymas yra labai aktuali problema, kuriai reikia griežto reguliavimo, tačiau Lietuvoje pakanka tvarkingai vykdyti gamybą, teigė pašnekovas.
O Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos vadovas Edvardas Gedgaudas atkreipė dėmesį, kad kuo daugiau iš karvės primelžiama pieno, tuo mažiau ji išskiria CH4 ir CO2. Taigi, didindami pieninių galvijų produktyvumą, mažinsime šiltnamio efektą.
„Daugelis pasaulio šalių planuoja pasiekti nulinę ŠESD emisiją 2050 m. pieninėje gyvulininkystėje. Šio tikslo esmė, kad CH4 ir CO2 būtų uždarame cikle, t. y. jų nebūtų išmetama daugiau, negu reikia karvės gyvavimo periode.
Pasauliniais skaičiavimais, šiuo metu pieninė galvijininkystė yra atsakinga tik už 4 proc. ŠESD emisijos. O Lietuvoje išmetamo CO2 nuo 1991 iki 2017 m. sumažinome apie 2,3 karto. Taigi racionalaus preteksto mokesčio įvedimui tiesiog nėra“, – teigė pašnekovas.
Toks mokestis Lietuvoje „nuskandintų“ ūkininkus?
A. Baravyko nuomone, „tokia nesąmonė“, kaip minimo mokesčio įvedimas Lietuvoje, yra „įmanoma, tačiau mažai tikėtina.“
Jis paminėjo, kad gyvulininkystėje yra „apstu“ problemų ir be CO2 mokesčio: „Žinant ūkininkų nusiteikimą sulėkti traktoriais į Vilnių, tai galėtų nutikti ne kartą.
Bet kuriuo atveju, pirmiausia mes stengtumėmės diskutuoti ir argumentuotai įrodyti, kad šiandien reikia gelbėti grimztantį kiaulininkystės laivelį, o ne prikrauti į jį papildomų akmenų, kad greičiau nuskęstų. Vežtume rodyti fermas, kurioms reikia rekonstrukcijų, o ne naujų mokesčių.“
Asociacijos direktorius atkreipė dėmesį, kad pastaruosius 20 metų kiaulininkystės modernizavimui teko vos 2 proc. nuo 1 mlrd. eurų:
„Tokiai šakai tiek mažai paramos, kaip karvei karštą dieną – stiklinė vandens. Toks požiūris ir lemia, kad kiaulininkystės šakos ir ūkių būklė kai kuriais atvejais yra labai problematiška, ūkiai neturi iš ko modernizuoti, atnaujinti gamybos priemonių.“
A. Baravyko pridūrė – jei ūkininkams tektų mokėti daugiau, galutinis produktas – kiauliena – brangtų ir vartotojui.
Kiek gyvuliai Lietuvoje prisideda prie šiltnamio efekto?
ŽŪM patikino, kad klimato kaitos švelninimo planuose nėra numatyta jokių mokesčių, vietoje to bus siekiama diegti taršą mažinančias technologijas, skaitmenizuoti gyvulininkystę, didinti mėšlo ir srutų tvarkymo tvarumą ir pan.
Anot ministerijos, 2022 m. didžiausias visų ŠESD emisijų šaltinis buvo energetikos sektorius (įskaitant transportą) – 62 proc., tuo metu žemės ūkio sektorius sudarė tik 22 proc.
Pasak Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės patarėjos Jolantos Merkelienės, pagrindiniai metano emisijų šaltiniai Lietuvoje 2022 m. buvo gyvulininkystė (11 proc.), atliekų tvarkymo sektorius (4 proc.) ir energetika (2 proc.) nuo bendro šalyje išmesto ŠESD kiekio (18,9 mln. t. CO2e).
Ji atskleidė, kad gyvulininkystės sektoriaus metano emisija 2022 m. sudarė 2028 tūkst. tonų CO2e.
O tai yra apie 50 proc. nuo bendros žemės ūkio sektoriaus emisijos ir beveik 11 proc. nuo bendro Lietuvos 2022 m. išmesto ŠESD kiekio.
Pašnekovė aiškino, kad gyvulininkystės sektoriaus metano emisija susideda iš gyvulių žarnyno fermentacijos metu išsiskyrusio metano (1763 tūkst. t. CO2e) ir mėšlo (265 tūkst. t. CO2e).
Vis tik ji pridūrė, kad gyvulininkystės sektoriaus išmetamo CH4 kiekis nuo 1990 m. sumažėjo 64 proc., kadangi ženkliai sumažėjo gyvulių skaičius.
