Pats Donaldas Trumpas balandžio 2 d. vadina Amerikos išlaisvinimo diena ir planuoja muitais sumažinti savo šalies prekybos deficitą bei atgaivinti jos ekonomiką. Kokio masto bus šio sprendimo pasekmės – pavyzdžiui, padidėjusi infliacija JAV viduje dėl kylančių importuojamų prekių kainų arba pasaulio ekonomikos nuosmukis dėl prekybos apribojimų – kol kas sunku prognozuoti, rašoma „Zerkalo“.
Stebuklingas vaistas nuo Didžiosios depresijos
1929 m. spalio 24 d., juodąjį ketvirtadienį, Didžioji depresija prasidėjo JAV akcijų rinkos žlugimu. Didžiausią ekonominį sukrėtimą JAV istorijoje lydėjo staigus pramonės gamybos nuosmukis (iki 1933 m. – 47 proc.), iki 20 proc. išaugęs nedarbas, bankų panika ir beveik trečdaliu sumažėjęs realusis BVP.
Didžiosios depresijos išvakarėse, 1929 m. pradžioje, JAV prezidentu tapo respublikonas Herbertas Hooveris. Šis politikas buvo protekcionistinių priemonių ekonomikoje (t. y. tokių, kurios saugojo vidaus rinką nuo užsienio prekių konkurencijos) šalininkas. Per 1928 m. rinkimų kampaniją jis pažadėjo Amerikos ūkininkams, kurie tuo metu sudarė apie 20 proc. šalies gyventojų, padidinti muitus importuojamiems žemės ūkio produktams.
Šie pažadai krito sulaukė didelio palankumo. JAV ūkininkai sugebėjo pasinaudoti dėl Pirmojo pasaulinio karo sumažėjusia pasauline žemės ūkio gamyba, kai maisto produktų kainos smarkiai išaugo. Tačiau XX a. trečiajame dešimtmetyje Europos ūkininkai greitai atsistojo ant kojų. O jų kolegos amerikiečiai susidūrė su tuo, kad užjūrio konkurencija vis sparčiau augo, jų pačių produktai nebeturėjo paklausos, todėl atsirado produkcijos perteklius ir galiausiai sumažėjo supirkimo kainos. Importuojamiems produktams taikomi muitai, kaip tuomet atrodė, turėtų apsaugoti vietos ūkininkus.
H. Hooveris iškovojo įtikinamą pergalę. Tuomet lobistai ne tik žemės ūkio, bet ir kitų ekonomikos sektorių ėmė jį raginti didinti muitus kitoms iš užsienio įvežamoms prekėms. Tokį įstatymo projektą pasiūlė respublikonų senatoriai Reedas Smootas iš Jutos valstijos ir Willisas Hawley’us iš Oregono.
Kad įstatymo projektas taptų JAV įstatymu, jam turi pritarti abeji Kongreso (JAV parlamento) rūmai, o po to jį turi pasirašyti prezidentas. JAV Atstovų Rūmai priėmė Smooto-Hawley įstatymo projektą su pataisomis prieš prasidedant Didžiajai depresijai, 1929 m. gegužės mėn.
Tačiau Senate klausymai buvo atidėti. Pirminės formos įstatymo projekto priėmimą blokavo dalis centristinių pažiūrų senatorių, kurie kartu su dauguma demokratų balsavo prieš. O tada įvairūs senatoriai ėmė ginti savo valstijų interesus ir siekė į galutinį įstatymo variantą įtraukti muitus toms importuojamoms prekėms, kurių gamyba išvystyta jų regionuose.
Prezidento Hooverio dvejonės ir geri ketinimai
Dėl Didžiosios depresijos respublikonų senatorių įstatymo projektas tapo patrauklesnis svyruojantiems jų partijos kolegoms. Daugelis politikų jį ėmė laikyti paprastu sudėtingos problemos sprendimu: jei Amerikos gamintojams sunkiai sekasi, padėkime jiems, apsaugodami juos nuo užsienio konkurencijos.
1930 m. birželio 13 d., tuo metu, kai Didžioji depresija įgavo milžinišką jėgą, JAV Senatas balsavo už Smoot-Hawley įstatymo projektą. Galutinėje jo redakcijoje jau ir taip dideli muitai užsienio produktams būtų padidėję dar apie 20 proc. Nauji muitai buvo nustatyti daugiau kaip 20 000 prekių, importuojamų iš kitų pasaulio šalių.
Ne visi JAV optimistiškai vertino šią idėją. Tūkstantis ekonomistų pasirašė peticiją, kurią parengė būsimasis senatorius iš Ilinojaus valstijos Paulas Douglasas. Šiame dokumente žmonės, žinantys, kaip veikia ekonomika, numatė pražūtingas Smoot-Hawley akto priėmimo pasekmes ir prašė prezidento vetuoti šį aktą. P. Douglasas vėliau teigė, kad H. Hooveris norėjo atsižvelgti į ekonomistų patarimus. Tačiau jis negalėjo prisiversti prieštarauti savo partijos vadovybei Kongrese.
Todėl 1930 m. birželio 17 d. Herbertas Hooveris pasirašė senatorių pasiūlytą importo muitų padidinimo įstatymą. Prezidentas šį sprendimą motyvavo taip:
„Respublikonų partija mano, kad dėl protekcionistinės politikos sukurta vidaus rinka priklauso Amerikos ūkininkams, ir ji įpareigoja remti teisės aktus, kurie suteiktų jiems šią rinką tiek, kiek jie pajėgus ją aprūpinti.
Yra pramonės šakų, kurios šiuo metu negali sėkmingai konkuruoti su užsienio gamintojais dėl mažesnio darbo užmokesčio ir mažesnių pragyvenimo išlaidų užsienyje. Ir mes pasižadame <...> peržiūrėti šiuos sąrašus taip, kad Amerikos darbo jėga šiose pramonės šakose vėl galėtų kontroliuoti vidaus rinką, galėtų išlaikyti savo pragyvenimo lygį ir tikėtis nuolatinio darbo savo įprastoje srityje.“
Dabar, praėjus beveik šimtmečiui, maždaug taip pat Donaldo Trumpo administracija aiškina naują prekybos karą su likusiu pasauliu.
Nuspėjamos pasekmės
Kaip ir prognozavo ekonomistai, padidintų importo muitų įvedimas pasirodė esąs katastrofa. Įstatymas beveik iš karto vėl smukdė JAV akcijų rinką. Akcijų kainos ėmė kristi dar sparčiau dėl to, kad užsieniečiai pradėjo atitraukti kapitalą iš Jungtinių Valstijų. Milijonai Amerikos investuotojų patyrė nuostolių. Tačiau tai buvo tik pradžia.
JAV viduje staiga pabrangus importuojamoms prekėms, neturtingiems amerikiečiams, ypač bedarbiams, pasidarė sunku nusipirkti bet kokių užsienio kilmės prekių. Tačiau pagrindinė audra, kurią sukėlė Smoot-Hawley akto priėmimas, kilo užsienio rinkose.
Maždaug 20 proc. padidinus muitus, užsienio šalių vyriausybės ėmėsi atsakomųjų priemonių. Dar prieš įsigaliojant įstatymui, kol dėl jo buvo deramasi Kongrese, 23 šalys pareiškė protestą. Kai Vašingtonas jų nepaisė, Kanada, didžiausia Jungtinių Valstijų prekybos partnerė, įvedė papildomus muitus kai kurioms amerikietiškoms prekėms ir sumažino tarifus importui iš likusios Britų imperijos dalies.
Per dvejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo maždaug 20 valstybių įvedė panašius muitus pagal principą „sužlugdyk savo kaimyną“. 1929-1932 m. JAV importas iš Europos sumažėjo maždaug dviem trečdaliais. Atrodytų, kad toks juk ir buvo tikslas – padėti Amerikos verslui atsikvėpti, nes buvo pašalinta konkurencija. Tačiau tuo pat metu JAV prekių eksportas į Europą sumažėjo tais pačiais dviem trečdaliais, o tai atsiliepė JAV gamintojams. Ketverius metus galiojęs Smoot-Hawley aktas beveik įšaldė pasaulinę prekybą, kuri per tą laiką taip pat sumažėjo dviem trečdaliais.
Valstijų pradėtas prekybos karas nesukėlė Didžiosios depresijos, kaip teigiama kai kuriuose straipsniuose. Tačiau jis ją paaštrino ir tapo vienu iš kanalų, per kuriuos didžiausia JAV istorijoje ekonominė krizė išplito į visą pasaulį.
Amerikos rinkėjai įvertino pagrindinių politikų indėlį priimant šį pražūtingą įstatymą. 1932 m. respublikonai prarado daugumą abejuose Kongreso rūmuose, kuri atiteko Demokratų partijai. Senatoriai Reedas Smootas ir Willisas Hawley’us buvo priversti atsistatydinti iš savo postų. O 1933 m. JAV prezidentu tapo demokratas Franklinas D. Rooseveltas, kuris didžiule persvara (472 rinkikų balsai prieš 59) įveikė H. Hooverį.
1934 m. F. D. Rooseveltas pasirašė „Abipusių prekybos susitarimų aktą“, kuriuo buvo sumažinti muitai ir skatinamas užsienio prekybos liberalizavimas. Kartu su kitais prezidento sprendimais tai padėjo ištraukti JAV ekonomiką iš sąstingio.
Egzistuoja nuomonė, kad Smoot-Hawley aktas, pagilinęs Didžiąją depresiją, prisidėjo prie politinio ekstremizmo augimo pasaulyje. Tai savo ruožtu padėjo tokiems lyderiams kaip Adolfas Hitleris prasiskinti kelią į valdžią.
Sunku įsivaizduoti, kad Donaldas Trampas ar jo komandoje dirbantys ekonomistai nežinojo Smoot-Hawley akto priėmimo aplinkybių ir jo pasekmių. Atsižvelgiant į tai, galima daryti prielaidą, kad dabartinio prezidento administracija turėjo atsižvelgti į praeities „pasaulinio prekybos karo“ klaidas ir imtis tam tikrų priemonių, kad išvengtų nemalonių pasekmių.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
