Šiaurės šalių gyventojai pasisako už tokias vertybes kaip humanizmas, žmogaus teisės ir įtrauktis, tačiau atidžiau pažvelgus į pastarųjų 100 metų istoriją, kiekvienos Šiaurės šalies spintoje rastume po skeletą.
Mažumos ir visuomenės normų neatitinkančios grupuotės buvo puolamos, kalinamos, prieš jas buvo taikoma prievarta. Žiaurūs eksperimentai buvo atliekami su apsiginti nepajėgiančiais piliečiais. Visi žiaurumai buvo atliekami siekiant, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi – blogi darbai buvo daromi siekiant gėrio.
Ligoniai gaudavo LSD apie tai nežinodami
XX a. 7-ame dešimtmetyje viso pasaulio gydytojai tikėjosi, kad psichodelinė medžiaga LSD bus naudojama psichikos sutrikimams gydyti. Tačiau niekur kitur eksperimentai nevyko taip nekontroliuojamai kaip Frederiksbergo ligoninėje.
Per kitus medicininius LSD tyrimus tiriamieji savo noru užsiregistruodavo dalyvauti eksperimente ir vėliau būdavo gydomi, kad neliktų neigiamų pasekmių. Frederiksberge viskas vyko kitaip. Šioje ligoninėje tiriamiesiems tiesiog būdavo duodama stiklinė vandens su LSD, o po to jie būdavo paliekami rūsyje, kai kuriais atvejais – surišti. Skiriama LSD dozė taip pat būdavo apie 10 kartų didesnė nei kituose panašiuose eksperimentuose.
Didžioji dalis tiriamųjų sirgo ne sunkiais psichikos sutrikimais, o kentė nerimą, mikčiojo, jautėsi pavargę ir dirglūs. Kai kurie asmenys buvo homoseksualūs, o tai buvo laikoma psichine liga.
Eksperimentai buvo psichologiškai sekinantys, ir daugelis tiriamųjų ėmė piktnaudžiauti alkoholiu arba nusižudė. Frederiksbergo ligoninėje LSD buvo skirta 400–500 pacientų, jauniausiam iš jų buvo vos 15 metų. 1986 m. 154 išgyvenusieji gavo kompensaciją.
Palaikai atkasti ir sumesti į masinę kapavietę
Per II pasaulinį karą Norvegijoje žuvo apie 13 tūkst. sovietų karo belaisvių, kurie dirbo vokiečių okupacinėms pajėgoms. Kariai buvo palaidoti keliose šalies vietose, tačiau Šaltojo karo metais Norvegijos valdžia išsigando, kad žuvusieji gali suteikti sovietų šnipams pretekstą keliauti po šalį ir „lankyti kapų vietas“.
Dėl to 1951 m. buvo pradėta „Operacija Asfaltas“. Tūkstančių karių palaikai buvo ekshumuoti ir nugabenti į masinį kapą Šiotos saloje Norvegijos šiaurėje. Oficialiai buvo teigiama, kad senuosius kapus reikia atnaujinti, tačiau senieji paminklai buvo nuversti ar net susprogdinti. Palaikų liekanos buvo sudėtos į popierinius maišus.
Masinis ekshumavimas sukėlė diplomatinę krizę su Sovietų Sąjunga.
Apgailėtinos sąlygos vaikų namuose
2014 m. Suomijos vyriausybė ėmėsi didelio masto 1937–1983 m. veikusių vaikų namų tyrimo. Po dvejų metų buvo paskelbti bauginantys rezultatai.
Visi 299 apklausti asmenys teigė patyrę nepriežiūrą, smurtą, psichologinį terorą ar seksualinę prievartą. Vaikų drabužiai nebuvo keičiami, jie būdavo dėvimi tol, kol nusidėvėdavo. Maistas buvo prastas, todėl daugelis vaikų sirgo fizinėmis ir psichikos ligomis.
Be to, su vaikais buvo žiauriai elgiamasi: daugelis buvo kasdien mušami, žeminami ir pašiepiami, jiems grasinama.
Vaikų, apgyvendintų globėjų šeimose, gyvenimas buvo labai panašus, o tyrimas atskleidė, kad visuomenės kontrolė iš esmės neegzistavo.
Paskelbus išvadas, Suomijos vyriausybė oficialiai atsiprašė visų nukentėjusių nuo beveik sisteminio smurto prieš vaikus. Skaičiuojama, kad per minėtą laikotarpį 150 tūkst. vaikų buvo apgyvendinti vaikų namuose arba globėjų šeimose.
Romai buvo priverstinai sterilizuojami
XX a. pirmoje pusėje Šiaurės šalių gydytojai, politikai ir nuomonės formuotojai buvo tarsi apsėsti eugenikos. Buvo tikima, kad galima pagerinti populiacijos genetiką sterilizuojant žmones, turinčius nepageidaujamų savybių. Ši teorija buvo pritaikyta ir praktikoje.
Švedijos politikai laikė priverstinę sterilizaciją panacėja, kurią galima panaudoti prieš „biologiškai nepilnaverčius“, kaip rašoma 1929 m. valstybės parengtame dokumente. Kitose šalyse būdavo bandoma atsikratyti vadinamaisiais nepilnapročiais, o Švedija nusitaikė į vieną konkrečią etninę mažumą – „čigonus“.
Jie buvo laikomi visuomenei žalingu elementu, kurio valstybė norėjo atsikratyti. Politikai nusprendė įvesti priverstinę sterilizaciją, kad su laiku romai „išnyktų“.
1934–1976 m. maždaug iš 8 tūkst. Švedijoje gyvenusių romų valstybė oficialiai sterilizavo apie 700, tačiau istorikai mano, kad skaičius gerokai didesnis.
Amoralios moterys izoliuotos saloje
1923–1961 m. Didžiojo Belto viduryje esančioje Sprogės saloje veikė speciali įstaiga, kurioje buvo laikomos moterys. Įstaigoje buvo gydomos „prastos moralės“ moterys, buvo stengiamasi įveikti visuomenei žalingus „negalavimus“. Iš tikrųjų moterys tiesiog tapo aukomis dėl tuo metu vyravusių socialinių normų.
Moterys būdavo siunčiamos į salą, jei, pavyzdžiui, elgetaudavo, vogdavo, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos ar buvo „pasileidėlės“ – t. y. turėjo lytinių santykių prieš santuoką ar keletą partnerių. Jos būdavo atskiriamos saloje, kad savo amoraliu elgesiu nebekenktų visuomenei.
Įstaiga, kurioje buvo apgyvendintos jaunos moterys, nebuvo panaši į kalėjimą. Ji buvo laikoma gydymo įstaiga, tačiau praktiškai moterys neturėjo galimybės pabėgti, o izoliavimo laikas buvo neribotas. Siekiant užtikrinti, kad moterys neperduotų savo blogų genų, didelė dalis apgyvendintųjų buvo priverstinai sterilizuotos.
1911–1961 m. Sprogės pavyzdžiu veikė vyrams skirta įstaiga, kuri buvo įkurta Livės saloje, Limfjordo centre. Apie 500 moterų ir 740 vyrų buvo apgyvendinti šiose dviejose įstaigose.
Psichikos sutrikimų turintys ligoniai priverstinai maitinti saldainiais
XX a. 4-ame dešimtmetyje švedų dantų higiena buvo prasta. Valdžia, išsigandusi, kad reikės labai daug lėšų skirti dantų gydymui, ėmė ieškoti prevencinio sprendimo.
Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kas sukelia kariesą. Įtarimą sukėlė cukrus ir saldumynai. Kontroliuojamam eksperimentui atlikti buvo pasirinkta Lundo Vipeholmo įstaiga, kurioje buvo laikomi protiškai neįgalūs asmenys.
Nuo 1945 iki 1955 m. ligonių mityba be jų sutikimo buvo pakeista: į visą maistą pridėta daug cukraus. Vieni gavo baltos duonos su pridėtiniu cukrumi, kiti – daug šokolado. Bendradarbiaujant su saldainių gamintojais netgi buvo sukurtas specialus „Vipeholmo irisas“ – itin saldi ir lipni karamelė, sunkiai nukrapštoma nuo dantų.
Gautas labai aiškus rezultatas: ėduonį sukelia cukrus. Ligonių dantys buvo visiškai išėsti ėduonies. Bandymas suteikė svarbių žinių apie dantų priežiūrą, tačiau niekas nežino, ką apie tai manė eksperimente dalyvavę ligoniai. Niekas jų neklausė.
Tūkstančiai žmonių žuvo belaisvių stovyklose
Iki 1917 m. Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo Rusijos imperijos dalis, valdoma Rusijos caro. Po bolševikų revoliucijos Rusijoje, 1918 m. suomiai galop atgavo nepriklausomybę, tačiau kadangi šalis neturėjo valdovo, kilo pilietinis karas tarp „raudonųjų“ (socialistų) ir „baltųjų“ (konservatorių).
Konservatoriai uždarė apie 80 tūkst. socialistų belaisvių stovyklose. Per keletą mėnesių mirties bausmė buvo įvykdyta apie 5 tūkst. žmonių.
Baltiesiems laimėjus pilietinį karą, raudonieji liko nelaisvėje. Lageriuose beveik nebuvo maisto, o higiena buvo tokia prasta, kad belaisviai vienas po kito mirdavo nuo dizenterijos ir raupų. Suomiją pasiekęs ispaniškasis gripas šienavo ir stovyklų gyventojus.
Labiausiai nukentėjo Tamisario stovykla, kurioje 1918 m. vasarą per dieną mirdavo vidutiniškai 30 žmonių. Iš viso belaisvių stovyklose mirė 12–14 tūkst. kalinių.
1973 m. išgyvenusiems buvo išmokėta kompensacija.
Eksperimentai su Grenlandijos vaikais
Po II pasaulinio karo Danija ėmė vis labiau stengtis Grenlandijos visuomenę paversti „civilizuotesne“. Siekdama tinkamai išugdyti naują sprendimų priėmėjų kartą, Danijos valstybė eksperimentui į Daniją atsivežė 22 šešerių–septynerių metų grenlandų vaikus.
Per pusantrų metų vaikai turėjo išmokti danų kalbą ir susipažinti su danų kultūra. Po to jie turėjo grįžti į Grenlandiją „tiesti tiltų“, t. y. supažindinti vietinius su Danijos visuomene.
Iš pradžių buvo ketinta atsigabenti našlaičius, tačiau atsakingi asmenys rado tik šešis tinkamus vaikus, todėl buvo nuspręsta įtraukti ir vienišų tėvų vaikus. Daugeliu atvejų tėvai nežinojo, su kuo sutinka, o kai kurie savo vaikų daugiau niekada nebematė.
22 vaikai buvo apgyvendinti globėjų šeimose Danijoje. Šeši iš jų buvo įvaikinti ir į Grenlandiją nebegrįžo. Grįžusieji turėjo lankyti danų mokyklą, nes buvo pamiršę grenlandų kalbą.
Danijoje eksperimentas buvo greitai pamirštas, tačiau vaikus pakeitė visiems laikams, mat jie nei Danijoje, nei Grenlandijoje nesijautė kaip namie. Pusė jų ėmė piktnaudžiauti alkoholiu ir turėjo psichikos sutrikimų. 2021 m. šeši nukentėję grenlandai padavė į teismą Danijos valstybę. Byla baigėsi taikos sutartimi, o kiekvienam iš jų sumokėta 33 tūkst. eurų dydžio kompensacija.
Samių kultūrą ketinta išnaikinti
Po 500 metų priverstinėje sąjungoje tai su Danija, tai su Švedija, 1905 m. Norvegija galop atgavo nepriklausomybę. Jauna tauta nusprendė, kad Norvegija turi būti skirta norvegams. Tačiau iš tikrųjų šalyje gyveno didelė samių mažuma. Tiesą sakant, šalies šiaurėje jų buvo dauguma.
Norvegijos parlamentas Stortingas priėmė daugybę samiams skirtų įstatymų. Buvo siekiama juos asimiliuoti ir sunaikinti jų kultūrinį išskirtinumą. Tūkstančiai žmonių buvo priverstinai iškeldinti iš savo protėvių žemių, kad ta žeme galėtų naudotis etniniai norvegai. Valstybė taip pat apribojo samių namų dydį, o kai kur buvo reikalaujama mokėti nepriekaištingai kalbėti norvegiškai, kad būtų galima įsigyti žemės. Be to, dešimtys tūkstančių samiams priklausiusių šiaurės elnių buvo paskersti; pasak politikų, jiems nebuvo vietos, be to, jie kenkė ūkiams.
Norvegai buvo ne vieninteliai, kurie persekiojo samius. XX a. pradžioje Švedija ir Suomija taip pat įvedė diskriminacinius įstatymus, tačiau persekiojimas nebuvo pasiekęs tokio masto kaip Norvegijoje.
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.