Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia.
Apie viduramžių Lietuvos valdovų išvaizdą istorinių žinių beveik neišliko. Lenkų istorikas Janas Dlugošas savo aprašymuose užsimena apie dviejų pusbrolių – Vytauto (apie 1350 – 1430 m.) ir Jogailos (1348 – 1434 m.) bruožus. Jogaila apibūdinamas kaip neblogai sudėtas, tačiau liesas, vidutinio ūgio, linksmo žvilgsnio, pailgo, siaurėjančio veido, praplikęs tamsių akių vyras. Apie Vytautą žinių dar mažiau. Esą ūgio jis nedidelio, tačiau gamtos gausiai apdovanotas kitomis geromis dvasios savybėmis. Nedidelis Vytauto ūgis paminėtas ir dar keliuose šaltiniuose. Gerai mums pažįstami viduramžių Lietuvos valdovų atvaizdai iš Aleksandro Gvanjinio kronikos, kad ir kaip bebūtų gaila, tėra to meto dailininko išmonės vaisius.
Iš kitų žymių europiečių galima paminėti Mikalojų Koperniką (1473 – 1543 m.), dėl kurio tautinės priklausomybės iki šiol ginčijasi lenkai ir vokiečiai. Priešingai dažnai pasitaikantiems vaizdavimams, kuriose didis mokslininkas vaizduojamas tamsių plaukų bei akių, neseniai Lenkijos mokslininkų atliktas genetinis tyrimas parodė, kad greičiausiai mokslininkas turėjo šviesias akis bei plaukus, o antropologinė veido rekonstrukcija išryškino pastebimai perkreipta, tikriausiai vaikystėje lūžusią genijaus nosį.
Religinės Reformacijos pradininkas Martinas Liuteris (1483 – 1546 m.) savo jėgų žydėjime pasižymėjo pilnu veidu, buvo gana kresno, stambaus sudėjimo bei vidutinio ūgio vyras. Sprendžiant iš portretų, tapytų reformatoriui dar gyvam esant, Liuterio plaukai buvo kaštoninės spalvos, o akys tikriausiai daugiau ar mažiau tamsios. Būtent tokiu savo paveiksluose Liuterį vaizduoja draugas ir idėjinis bendražygis Lukasas Kranachas Vyresnysis. Manoma, kad gyvas būdamas Martinas Liuteris neatsisakydavo pozuoti tapytojams, todėl jo veido bruožai pelnytai laikomi vienais iš labiausiai atpažįstamų tarp daugelio viduramžių asmenybių.
Jeigu jau prakalbome apie antropologines veido rekonstrukcijas, tai vertėtų paminėti Lietuvos archeologo bei plastinio veido atkūrimo specialisto Vytauto Urbanavičiaus atliktą Barboros Radvilaitės (1520 – 1551 m.) veido rekonstrukciją pagal atrastus šios LDK didikės palaikus. Gautas rezultatas gana nustebino patį mokslininką, kadangi ganėtinai skyrėsi nuo mums žinomų Barboros Radvilaitės paveikslų. Rekonstrukcijoje į akis krinta veide išsišovusi, ereliškai lenktą Barboros nosis, nors bendri veido bruožai ganėtinai moteriški ir dailūs. Palaikų matavimas parodė, kad Radvilaitė buvo apie 162 cm ūgio, kas yra visiškai normalu ir mūsų laikų moterims. Gali būti, kad Barbora buvo šviesiaplaukė, kaip ir jos brolis Mykolas Radvila Rudasis, kuris, tikėtina, gavo tokią pravardę dėl šviesaus gymio, skiriančią jį nuo tuo pačiu metu gyvenusio pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo.
Pagal Tolminkiemyje rastus palaikus Vytautas Urbanavičius yra rekonstravęs ir Kristijono Donelaičio (1714 – 1780 m.) veido bruožus. Nustatyta, kad lietuvių ir Europos literatūros klasikas buvo 170-174 cm ūgio, gana tvirto sudėjimo, taisyklingų veido bruožų, tiesia, siaura nosimi, aukšto veido ir aukštos kaktos vyras.
Vienas iš autoritetingiausių antropologinės rekonstrukcijos specialistų, sovietų antropologas ir skulptorius Michailas Gerasimovas, atkūrė liūdnai istorijoje pagarsėjusio caro Ivano Rūsčiojo (1530 – 1584 m.) išvaizda.
Tyrimas parodė, kad šis Rusios valdovas buvo apie 180 cm ūgio, tačiau gyvenimo pabaigoje ne pagal amžių susenęs. Turėjo įgimtų fizinių defektų - tam tikrų kūno dalių bei kaulų asimetrija. Iš tėvo pusės caras paveldėjo masyvią, ilgą ir kumpą nosį. Paprastai rusų mokslininkai Ivano Rūsčiojo išvaizdą aprašo kaip visiškai nepatrauklią, nors kai kurie amžininkai – priešingai – vaizduoja valdovą kaip išvaizdų, nors ir rūstų vyrą šviesiomis, tačiau siauromis akimis, plika galva, auginantį ilgą, rudai juodą barzdą.
Kitas Rusijos valdovas, pirmasis imperatorius Petras I (1672 – 1725 m.) pasižymėjo ne tik ekstravagantišku, „mužikišku“ elgesiu, bet ir neeiline išvaizda.
Petro ūgis siekė 204 cm, kas tais laikais stebino netgi aukštaūgius olandus, tarp kurių jis kurį laiką gyveno. Caro būta apvalaus veido, tamsių akių ir plaukų, trumpos, kiek platėjančios nosies. Nepaisant tiesiog milžiniško tiems laikams ūgio, buvo gana liesas ir siaurų pečių. Nešiojo gana nedidelio dydžio batus. Hanoverio kunigaikštytė Sofija įvardija Petrą dailiu ir protingu vyru, tačiau gana netašyto būdo ir grubių manierų.
Paskutinis carinės Rusijos valdovas Nikolajus II (1868 – 1918 m.) neprilygo Petrui I nei ūgiu (Nikolajaus ūgis - 168 cm), nei elgsenos prieštaringumu.
Panašiu ūgių (168 -170 cm) pasižymėjo ir kita garsi istorinė asmenybė – Napoleonas Bonapartas (1769 - 1821 m.)
Nors visame pasaulyje gajus mitas esą Napoleonas buvo žemaūgis, ir netgi gimė samprata „Napoleono kompleksas“, tačiau Bonaparto kūno skrodimą atlikusio gydytojo Fransua Antomarkio duomenimis, buvusio Prancūzijos imperatoriaus ūgis buvo 5 pėdos ir 7 coliai britiškoje matų sistemoje, kas atitinka apie 170 cm, o žemaūgiu Napoleonas pradėtas vaizduoti bulvarinėse anglų karikatūrose.
Kai kas iki šiol ginčijasi dėl Napoleono akių bei plaukų spalvos. Pietietiška jo kilmė tikriausiai lėmė tai, kad kinematografijoje Bonapartas dažnai vaizduotas tamsiaakiu brunetu, tačiau tikriausiai arčiau tiesos būtų rusų generolo Deniso Davydovo aprašymas, kuris išvydo Napoleoną Tilžėje: „Jo [Napoleono] plaukai buvo ne juodi, o tamsiai pilki, (...) o šviesios akys kontrastavo su beveik juodais antakiais“. Kai kurie Napoleono amžininkai kartais pažymi antikinį jo profilį, nors apskritai išvaizda dažniausiai pernelyg ir nesižavima.
Kartais vienokie ar kitokie su išvaizda susiję stereotipai gajūs ir palyginti neseniai gyvenusių istorinių asmenybių atžvilgių, nors išlikę krūvos tiek pastarųjų nuotraukų, tiek filmuotos, dokumentinės medžiagos.
Pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris visai nebuvo juodaplaukis nykštukas, kaip, kad neretai jį vaizduoja „istorinių“ paskalų nešiotojai.
Lenkijos istorikas Karolis Griunbergas savo biografinėje knygoje apie nacių fiurerį rašo: „Antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje Hitleris svėrė apie 70 kg būdamas 176 cm ūgio (...) Jo akys buvo žydros su lengvu pilkšvumo atspalviu“. Hitlerio plaukai nebuvo juodi, kaip daug kam gali pasirodyti iš nespalvotų to meto dokumentikos kadrų, o tamsiai kaštoniniai. Tiesa, pažymi istorikas, maždaug nuo 1944 metų diktatorius pradėjo intensyviai žilti.
Iš nutautėjusios lietuvių kilmės šlėktos kilęs Juzefas Pilsudskis buvo 175 cm ūgio. Carinės Rusijos policijos paieškos kortelėje devyniolikmetis Pilsudskis aprašomas turintis pilkas akis ir tamsiai pilkšvus plaukus. Tuo metu ūsų jis dar nenešiojo, o kaip ypatingas požymis įvardinti virš nosies suaugę antakiai.
Iš senos Britanijos aristokratų giminės kilęs Vinstonas Čerčilis buvo šviesiai žydrų akių ir rusvų plaukų. Jis ganėtinai anksti pradėjo plikti ir sustambėjo tik metams bėgant, įgaudamas žymiąją „anglų buldogo“ išvaizdą. Čerčilio ūgis buvo apie 170 cm.
Istorikams žinoma ne viena carinės Rusijos policijos kortelė su raudonojo revoliucionieriaus Visariono Džiugašvilio (Stalino) išvaizdos aprašu. Vienoje iš policijos bylų ryškiai išreikštų kaukazietiškų bruožų Stalinas aprašomas kaip rudaakis ir juodaplaukis su tam tikra kairės rankos judėjimo negalia. Su tuo abejonių nekyla. Tačiau paradoksalu, kad skirtingų metų policijos kortelėse nurodyti labai prieštaringi duomenys apie Džiugašvilio ūgį. 1902 metais – apie 162 cm (pateikiame duomenis metrine sistema), 1904 ir 1912 m. - apie 169 cm, 1911 ir 1913 m. - 174 cm. Taip skiriantis duomenims sunku kažką tikslaus pasakyti, tačiau tikriausiai netoli tiesos būtų rusų profesorius Borisas Iliazarovas, manantis, kad gyvenimo pabaigoje Stalino ūgis galėjo būti apie 170 cm.
Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad, ko gero, pačiu mažiausiu iš žymesnių tarpukario Europos politiku buvo 1932 – 1934 m. Austrijos kancleris Engelbertas Dolfusas, ūgis kurio, skirtingais duomenimis, buvo nuo 148 iki 150 cm.
Vitalijus MICHALOVSKIS
Taip pat skaitykite:
Žymių istorinių asmenybių išvaizdos įdomybės (I)
