Auksinės Rankelės vaikystė
Pirmoji ir labiausiai išgarsėjusi Sonka Auksinė Rankelė buvo 1846 metais Varšuvos gubernijoje, Povonzkų kaime, gimusi žydė Sofija Bliuvštein (jos žydiški vardai – Šeindlia Sura, mergautinė pavardė – Solomoniak). Tai buvo nepaprastų gabumų vagilė, išradinga aferistė, sugebėjusi persikūnyti ir į aukštuomenės damą, ir į vienuolę ar paprastą tarnaitę. Ją vaidino „sijonuotu velniu“, „demoniška gražuole, kurios akys „hipnotizuoja ir užburia“.
Iš tiesų Sonka Auksinė Rankelė nebuvo gražuolė. Išlikusiuose policijos dokumentuose jos išvaizda apibūdinta taip: „Ūgis 153 centimetrų, liesa, veidas šlakuotas, plaukai rusvi, rudos guvios akys, smakras ovalus, dešiniame skruoste karpa.“
Žinomas to meto žurnalistas Vlasas Doroševičius su Sonka Auksine Rankele pasimatė 1905 metais, kai jai buvo suteikta malonė gyventi Sachaline neįkalintai. Legendinę avantiūristę jis pavadino „visos Rusijos ir beveik visos Europos įžymybe“. O rašytojas Antonas Čechovas apie ją parašė savo knygoje „Sachalinas“.
1864 metais Šeindlai Surai Solomoniak sukako 18 metų ir ji ištekėjo už prekybininko bakalėjininko Ickos Rozenbando. Varšuvoje iki šių dienų yra išlikę tos santuokos dokumentai. Vedybinė laimė tetruko pusmetį – Sonka pabėgo su ką tik gimusia dukterimi ir pavogtais iš vyro 5000 rublių.
Nuo 1868-ųjų iki 1874 metų Sonka dar ne kartą ištekėjo. Vienas jos sutuoktinių buvo garsus to meto kortuotojas, sukčius ir profesionalus vagis Michaelis Bliuvšteinas. Jo pavardę Sonka nešiojo iki savo gyvenimo pabaigos.
Sonka Auksinė Rankelė laisvėje gyveno ne itin ilgai – šiek tiek daugiau negu 40 metų. Kai dar vaikas būdama pradėjo vagiliauti, taip ir nesustojo iki pat išsiuntimo į Sachaliną. Savo nusikalstamoje veikloje ji, ko gero, buvo pasiekusi tobulybę. Jos išvaizda ir charakterio bruožai – žaibiška orientacija, išradingumas, visiškas moralės ir dorovės normų nepaisymas – buvo unikalus derinys, kuris parklupdė šimtus vyrų ir atnešė jai, tegu ir blogą, bet legendinę šlovę.
Pradžia – traukiniuose
Savo kaip vagilės karjerą, Sonka Auksinė Rankelė pradėjo gana anksti – būdama 13–14 metų. Iš pradžių tai tebuvo smulkių, ne vietoje padėtų daiktų ar pinigų vagystės. Mergaitė labai greitai mokėsi šio „amato“ ir būdama vos 16 metų įvykdė savo pirmąją rimtą vagystę.
Ji visada didžiavosi, kad yra kilusi iš „blatnųjų“. Nuo pat mažų dienų Sonka sukiojosi tarp vagių, spekuliantų, vogtų daiktų supirkėjų, kontrabandininkų, įvairiausio plauko sukčių. Iš pradžių ji buvo jų pasiuntinukė ir pagalbininkė. Buvo gabi kalboms, todėl labai greitai išmoko jidiš, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbas. Sonka atidžiai stebėjo, kas vyksta aplinkui, o kadangi buvo apsigimusi avantiūristė ir aktorė, labai greitai pasidavė kvapą gniaužiančiai rizikai. Jos vagystės beveik visada buvo gerai apgalvotos ir vykdavo tarsi savotiškas spektaklis.
Taigi 1866 metais Sonka Auksinė Rankelė tebuvo pradedanti vagilė, kuriai buvo patikėta „dirbti geležinkelyje“. Ji jau buvo spėjusi pabėgti nuo pirmojo savo vyro, pirklio I. Rozenbando, su pasičiupta iš jo nemenka sumele. Atidavusi svetimiems žmonėms auginti savo dukrą, Sonka tiesiog pasinėrė į savo stichiją – sukti kvailiams galvas.
Tuo laiku Sonka „dirbo“ pamaskvėje, geležinkelio ruože apie Klino stotį. Paprastai trečiosios klasės vagone Sonka „švarindavo“ keliautojų kišenes. Sykį ji pastebėjo gražuolį kariūną, pasidėjusį šalia solidų lagaminą. Prisėdusi prie jo, pasaldžialiežuvavo, pažvelgė į jį taip (o savo žvilgsnio jėgą ji jau gerai suprato), kad kariūnas, kaip ir daugelis Sonkos kelyje vėliau pasitaikiusių vyrų, pajuto troškimą iki savo gyvenimo pabaigos ginti ir saugoti šitą merginą puolusio angelo veidu. Sustojus traukiniui, Sonkai buvo vienas juokas pasiųsti įsimylėjėlį limonado. O pati Sonka tuo metu čiupo jo lagaminą ir šoko lauk. Čia Sonka Auksinė Rankelė pirmą ir paskutinį kartą buvo sučiupta nusikaltimo vietoje ir su įkalčiais... Vis dėlto sugebėjo išsisukti: visi – tiek policininkai, tiek pats apgautasis Miša Gorožanskis – patikėjo, kad Sonka svetimą lagaminą pasiėmusi neva per klaidą. Negana to, Simos Rubinštein vardu ji dar pati parašė pareiškimą, kad traukinyje kažkas ištraukę jai iš kišenės 300 rublių.
Po keleto metų apsilankiusi Mažajame teatre Sonka Auksinė Rankelė kaip pagrindinį aktorių atpažino buvusį savo „klientą“ M. Gorožanskį – pasirodo, jis buvo spjovęs į karininko karjerą ir visa širdimi atsidavęs teatrui. Per vieno spektaklio premjerą Sonka, neatsispyrusi pagundai, nupirko didžiulę puokštę gėlių ir pasiuntė M. Gorožanskiui su prierašu: „Didžiam aktoriui nuo jo pirmosios mokytojos“. O kad liktų ištikima sau, dar pridėjo auksinį laikrodį, čia pat nugvelbtą iš kažkurio žiūrovo kišenės. M. Gorožanskis taip niekada ir nesuprato, kas jam iškrėtė tokį pokštą ir kodėl ant dovanoto laikrodžio buvo išraižyta: „Generolui, vyriausiajam vadui – už ypatingus nuopelnus Tėvynei 70-mečio proga“.
Gerumo protrūkiai
Sonka Auksinė Rankelei labiausiai patikdavo vogti iš viešbučiuose apsigyvenusių pinigingų svečių ir juvelyrinių parduotuvių. Prabangiai apsirengusi ji apsistodavo svetimomis pavardėmis geriausiuose Maskvos, Peterburgo, Odesos, Varšuvos viešbučiuose. Visada kruopščiai išstudijuodavo, kaip išdėstyti kambariai, kur veda laiptai ir koridoriai, kur pagrindiniai ir atsarginiai išėjimai.
Viešbučių gyventojus Sonka Auksinė Rankelė apvogdavo tikrai išradingai, o jos metodas net buvo pavadintas „guten morgen“. Ji ant savo avalynės užsimaudavo veltinius ir paprastai paryčiais, kai žmonės saldžiai įmigę, nusėlindavo iki nusižiūrėto kambario. Veikdavo pagal aplinkybes. Jei kambario šeimininkas netikėtai nubusdavo, puošnioji dama lyg niekur nieko imdavo nusirengti lyg savo kambaryje – neva sumaišiusi kambarius. Viskas baigdavosi meistriškai suvaidinta nuostaba, sumišimu, atsiprašinėjimu ir smagiais kambario šeimininko juokeliais.
Kartą Sonka šitaip pateko į vieno provincijos miestelio viešbučio kambarį. Apsidairiusi pamatė miegantį jaunuolį. Jo baltame tarsi drobė veide atsispindėjo kančia. Ant stalo gulėjo revolveris ir krūva laiškų. Sonka vieną jų perskaitė – jis buvo adresuotas motinai. Sūnus rašė, jog dingo valdiški pinigai, už kuriuos jis buvo atsakingas, tad, girdi, jam belikę tik nusižudyti ir taip išgelbėti gerą savo šeimos vardą. Susigraudinusi Sonka ant laiško padėjo 5000 rublių ir, prispaudusi juos revolveriu, tyliai išėjo iš kambario.
Tokių gerų darbų Sonka Auksinė Rankelė padarydavo neretai – ypač pagalbos sulaukdavo tie, kuriuos ji mylėjo. Matyt, iškilus prieš akis jos dukterų vaizdui (tuo metu Sonka jau turėjo dvi dukteris, kurių, žinoma, pati neaugino), Sonka ėmė ir grąžino pinigus vienai savo apvogtai moteriai, kai laikraštyje perskaitė, jog tai vargšė našlė, auginanti dvi mergaites. Pasirodė, jog Sonka Auksinė Rankelė buvo nušvilpusi paskutinius pinigus, kurie buvo likę tai moteriai po vyro mirties. Ilgai nemąsčiusi Sonka nusiuntė našlei laišką su tais pačiais pavogtais pinigais, be to, atsiprašė už savo poelgį ir perspėjo laikyti pinigus saugesnėje vietoje.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite: Sonka Auksinė Rankelė – talentinga aktorė
