Aukšta, plačių ir raumeningų pečių, tvirto kūno, trumpa šukuosena ir grubus balsas. Būtent taip apibūdindavo asmenys, susidūrę su viena iš kelių Rusijos žudikių maniakių.
Moters sąraše – du nužudymai ir trys bandymai susidoroti, kurių metu aukoms išgyventi pavyko tik per stebuklą. Visus nusikaltimus, tuomet dar 24-erių mergina, įvykdė netoli traukinių stoties „Varšavskaja“ – už kelių šimtų metrų nuo jos namo.
Priešistorė
Marija nuo vaikystės kentėjo dėl šizotipinio asmenybės sutrikimas ir buvo įrašyta psichiatro įskaitoje. Apie jos biografiją žinoma nelabai daug. Gimė 1978 metais Maskvoje. Nuo vaikystės domėjosi plaukimu, tačiau didesnių pergalių nei regioninių varžybų pergalė nepasiekė.
Pasakojo, kad paauglystėje metė sporto karjerą ir tapo trenere po to, kai ją išprievartavo vienas jaunuolis. 2000-ųjų gruodį įsidarbino instruktore viename iš Maskvos technikumų, papildomai treniravo svarmenų kilnojimo sporto grupę.
„M. A. Petrova darbe buvo atsakinga, darbšti ir sąžininga trenerė. Ji sukūrė ir organizavo svarmenų kilnojimo sporto būrelį. Buvo gerbiama auklėtinių ir kolegų“, – pažymima darbo charakteristikos įraše.
Bendradarbiai vėliau prisiminė, kad Marija buvo itin mažai bendraujanti. Draugių jos aplinkoje ir visai nebuvo. Studentai tylomis pašiepdavo jos „vyrišką“ išvaizdą. Tiesa, kelis sykius ją matė ir su suknele ar aukštakulniais.
„Išeidavo savo vyriška eisena ir suknele bei aukštakulniais. Kartais net mašinos stodavo ir signalizuodavo. Ji jiems draugiškai ranka mojuodavo“, – juokdamiesi prisimena technikumo studentai.
„Man norėjosi kam nors suteikti skausmo“
2002-ųjų kovą Marija pirmą sykį susidorojo su žmogumi. Kodėl ji staiga pradėjo badyti vyrus peiliu, „Ziuzino maniakė“ pati nelabai galėjo paaiškinti. Tvirtino tik, kad jai pasirodė, jog „girtas vyras pradėjo kabinėtis“. O vėliau pasireiškė paauglystės trauma – sustabdyti savęs jai nepavyko.
Jos išpuoliai buvo parengti pagal tą patį scenarijų: ji gatvėje prieidavo prie išgėrusio vyro, dažniau prie vyresnio amžiaus. Tuomet smeigdavo jam į gerklę peilį ir pasišalindavo. Konkretaus plano ką ji turėtų žudyti ar kokiomis aplinkybėmis tai reikėtų daryti, kur slėpti kūną, ji ir visai neturėjo.
Pirmąsyk M. Petrova žmogų užmušė 2002-aisiais kovo 1 dieną. Tai buvo 20-metis jaunuolis, kurio anksčiau ji nė karto nebuvo sutikusi.
„Aš vakare išėjau pabėgioti. Buvo vėlu, todėl pasiėmiau peilį savigynai. Įsidėjau jį į kairę savo striukės rankovę. Prasibėgau takeliu, o jau pėsčiomis praėjau pro stotelę. Pastebėjau žmogų, kuris joje stovėjo. Jis lingavo, tikriausiai, buvo itin girtas. Kuomet aš ėjau pro šalį, jis čiupo mane už striukės, išvadino mane necenzūriniais žodžiais. Aš čiupau peilį, dūriau jam į gerklę, – savo parodymuose pasakojo maniakė.
Kuomet jaunuolis parvirto ant žemės, M. Petrova puolė spardyti jo veidą kojomis. Klausiama teisėsaugininkų, už ką ji taip elgėsi, pedagogė pareiškė: „Bijojau, kad jis prie manęs prisikabino“.
Nors laikas ir buvo vėlyvas, tačiau šalia „Šalomo teatras“ stotelės ir važiavo, į ėjo žmonės. Tačiau maniakės niekas nesulaikė – ji paprasčiausiai grįžo namo. Nuplovė peilį, išsiskalbė drabužius...
„Netrukus po to darbe patekau į konfliktą su pagyvenusiu vyru (antruoju kūno kultūros mokytoju). Jis man rodė išskirtinį dėmesį, ir jau seniai. Man dėl to buvo nemalonu, aš ne sykį bandžiau paduoti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, tačiau gaudavau neigiamą atsakymą“, – pasakojo ji policijai.
Tuomet fizinio mokytoja ramiai pasakojo, kaip jai norėjosi „suteikti skausmo, nemalonų pojūtį“ kam nors, kas gerokai už ją vyresnis. Kolegos, kuris prie jos priekabiavo, ji nelietė. Vėliau teisėsaugoje buvo nustatyta, kad taip mergina galėjo elgtis baimindamasi, kad netyčia jis nepasirodytų stipresnis.
Po poros savaičių nuo pirmosios žmogžudystės, maniakė išėjo ieškoti atsitiktinės aukos. Su peiliu rankovėje klaidžiojo kiemais netoli „Varšavskaja“ stoties. Kažkuriuo momentu ji susidūrė su nepažįstamu, apytikriai 60-ies metų vyru, kuris išėjo iš priešais. „Praeidama aš jam taip pat peiliu perpjoviau gerklę“, – pasakojo ji.
Šį sykį jos auka tapo pensininkas Nikolajus Žabinas, kurio maniakė iki tol nebuvo gyvenime nė sykio regėjusi. Vyras mirė vietoje.
Puldinėjo nesirinkdama
Kodėl faktiškai nesislapsčiusios ir jokio išankstinio plano neturėjusios M. Petrovos negalėjo sugauti pusantro mėnesio – lieka mįsle. Juk ji nebandė išvažiuoti iš miesto, o išpuolių liudininkų buvo daugiau negu reikia. Per tą laikotarpį ji spėjo užpulti dar tris žmones (iš pradžių buvo manoma, kad keturis, tačiau dar vieno išpuolio liudininkai nesugebėjo jos atpažinti). Visi trys vėliau užpultieji liko gyvi ir galėjo padėti pareigūnams nupasakoti, kas jų vos ne užmušė.
Savo aukų ji tykodavo nuo 16:00 iki 21:00. Dažniausiai tai būdavo pagyvenęs ir neblaivus vyras. Maniakė tiesiog pribėgdavo prie savo aukos ir perpjovusi gerklę pasprukdavo.
Kuomet tuometinė milicija atėjo balandžio 23 dieną atėjo į M. Petrovos butą, ji netgi nieko neneigė. Davė parodymus, nesipainiojo datose, aiškiai nupasakojo aplinkybes, galėjo nupasakoti kai kurias iš savo aukų.
Paskutiniųjų savo išpuolių aukų ji neprisiminė. Priekabiavimu galėjo palaikyti bet kokį jai parodytą dėmesį.
M. Petrovą išsiuntė net kelioms teismo psichiatrų ekspertizėms. Visos jos parodė: moteris negali kontroliuoti savo veiksmų. Teismo nuosprendis – privalomasis gydymas. 2013-aisiais Rusijos žiniasklaidoje buvo pasirodę informacijos, kad maniakė, pagerėjus savijautai, galėtų išeiti į laisvę ir likti tik gydytojo priežiūros sąrašuose. Tačiau oficialaus šios informacijos patvirtinimo nėra.
