- Kiek man žinoma, „Regnum.ru“ - privati, iš tam tikrų šaltinių finansuojama agentūra, todėl Lietuvai visiškai nebūtina jaudintis dėl visko, kas iš jos sklinda. Tai viena. O antra – Lietuva Vilniaus kraštą 1939 m. rudenį atgavo ne vien ir netgi visai ne dėl Stalino „geranoriškumo“. Nereikėtų pamiršti, kad mūsų šalis nuo 1919-1920 metų nuolatos, nepaliaujamai, įvairiomis (aišku, diplomatinėmis) priemonėmis, Vakarų ir Rytų Europoje, taip pat ir Rusijoje kovojo, kad susigrąžintų Vilnių. 1939 m. spalis buvo tik galutinis tos kovos rezultatas. O jeigu Rusija ir šiandien kaišioja ištraukas iš senų sovietinių vadovėlių, esą „pasaulio istorijoje dar nebuvo tokio atsitikimo, kad didžioji valstybė kilniaširdiškai atiduotų mažai šalelei tokį didelį miestą“, tai reikėtų priminti, jog 1939 m. spalio 10 d. Maskva grąžino tik trečdalį tų teritorijų, kurias sovietai buvo pripažinę Lietuvai dar 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi.
- Nemažai ir tų „sugrąžintų“ žemių iki atitekdamos Lietuvai dar spėjo beveik metus priklausyti ... Baltarusijos SSR. 1940 m. rugpjūčio 3 d. per SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesiją, kuri palaidojo paskutinius Lietuvos valstybingumo likučius ir nustatė Lietuvai sovietinį tapatybės kodą (LSSR), Baltarusijos SSR kompartija, rodydama „kilnaus proletarinio internacionalizmo pavyzdį“ (iš tiesų Stalinui paliepus), perleido aneksuotai Lietuvai dalį „savo“ teritorijos, kurioje gyveno daugiausia lietuviai: Druskininkus, Mielagėnus, Tverečių, Adutiškį, Marcinkonis (iš viso 2,6 tūkst. kv. km gabalą su 82 110 gyventojų). Po karo Stalinas dar kartą „nusunkė“ Baltarusiją – dalį jos valsčių pamėtėjo atgal Lenkijai. Ar šių senų teritorinių manipuliacijų poveikis juntamas ir šiandien?
- Taip perbraižęs šio Rytų Europos kampo žemėlapį, Kremlius ilgam lyg ir tapo svarbiausiu regiono „teisėju ir viešpačiu“. Deja, Maskvai labai padėjo ir vietinių tarptautinės politikos žaidėjų nenuovokumas. Jo pasekmės juntamos net ir XXI amžiaus pradžioje. Turiu galvoje dabar pradėtas dalyti vadinamąsias „lenko kortas“. Tai gana trumparegiškas Varšuvos sumanymas. Lenkų kortų pasirodymas puikiausiai atitinka Maskvos geopolitinius siekius. Bijau, kad netrukus ne vien mes, o ir kitos posovietinės šalys turės daug rūpesčių dėl tų kortų, jau ne tik lenkiškų, bet ir rusiškų. Tada bus labai sudėtinga nustatyti, kuri korta geresnė ar turi daugiau teisių egzistuoti...
- 1939 m. spalio 27-oji, kai lietuvių kariuomenė pasuko į Maskvai laikinai nebereikalingą Vilnių, Lietuvoje visada būdavo prisimenama santūriai dėl šio įvykio nelemtos, pražūtingos mūsų nepriklausomybei potekstės. Tačiau šiemet žygio į Vilnių 70-metį specialia deklaracija paminėjo net Seimas. Ar tai tikrai tas atvejis, kai reikia ypatingai džiaugtis?
- Būtina priminti ir sau patiems, ir tarptautinei bendrijai, Europos Sąjungai, kad Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė, nepriklausomai nuo to, kaip, kokia kaina miestas ir kraštas buvo susigrąžinti. Tikiuosi ir tikiu, kad taip bus iki tol, kol gyvuos mūsų šalis. Kita vertus, negalima pamiršti, kiek tarpukario Lietuva, jos politinis elitas, diplomatinis korpusas, įsivėlę į nepateisinamą konfliktą su Lenkija, sumokėjo, kad atgautų Vilnių. Iš tos priešpriešos laimėjo tik Kremlius ir Stalinas. Nebeturime teisės kartoti istorinių klaidų nustatinėdami santykius su artimais ir tolimais kaimynais.
- Rugpjūčio 23 d. pasmerkdama Molotovo-Ribbentropo sutarties slaptuosius protokolus, Lietuva suerzina Rusiją, spalio 27-ąją turi būti labai atidi, kad neįžeistų dabartinės savo strateginės partnerės Lenkijos. Ateinančiais metais, matyt, turėsime stengtis neperlenkti lazdos minėdami Žalgirio pergalę prieš vokiečių riterius?..
- Mes labai dažnai ir nepagrįstai istoriją painiojame su politika. Kai kalbame apie slaptuosius protokolus, Žalgirio pergalę, Vilniaus susigrąžinimo politines ir diplomatines aplinkybes ar minime kitus vaizdingus, tragiškus savo praeities įvykius – nedvejodami galime daiktus vadinti tikraisiais vardais. Bet nuolatinis žvilgčiojimas atgal, dairymasis per petį į istoriją netinka XXI a. didžiosios politikos reikalams tvarkyti. Jeigu Vakarų Europa savo politinę istoriją painiotų su šiuolaikine politika, dabartiniais tarptautiniais santykiais, tai niekaip nebūtų pavykę sukurti Europos Sąjungos, o Senasis žemynas būtų įnirtingiausios įtampos židinys. Britai, prancūzai, vokiečiai, belgai žino savo istoriją (ne tik malonius, bet ir gėdingus praeities puslapius), gerbia ją, tačiau nepainioja su realia politika. To turėtų išmokti ir Lietuvos politinis elitas.
