Berniuką pakirto virusas
Septynmetį Jokūbą vos gimusį pakirto klastingas virusas, apie kurį moteris papasakojoJokūbėliui skirtoje labdaros ir paramos fondo paskyroje.
„Mažasis Jokūbėlis, kuriam šiuo metu septyneri, gimė sveikas ir guvus, tačiau jo sveikatą palaužė virusas. Tada niekas net baisiausiam sapne negalėjo įsivaizduoti, kad džiaugsmas, aplankęs vos gimus mažyliui – trumpam.
Prabėgus vos 14 parų, Jokūbas nustojo žįsti krūtį, pradėjo ištisai miegoti. Kūno temperatūra buvo normali. Sunerimusi nuzivežiau jį į vaikų priimamąjį", - Jokūbui skirtame paramos puslapyje socialiniame tinkle pasakoja mama Živilė.
Ilgas kelias per ligonines
Ji sako tada neįsivaizdavusi, kad tą akimirką ir prasidėjo ilgasis kelias per ligonines. Gydytojai įtarė meningitą. Nors kaip ir patys sakė, simptomai buvo ne tipiški, tyrimai aiškių meningito požymių nerodė. Pradėjo leisti antibiotikus ir perkėlė į intensyvios terapijos skyrių.
Deja, po kelių parų Jokūbėlio būklė dar suprastėjo: naktį temperatūra pakilo iki 39°C, prasidėjo vienos pusės traukuliai, naujagimis ėmė mėlynuoti.
Netrukus atvykus į Kauno klinikas, vaikas tuoj pat buvo perduotas Naujagimių reanimacijos gydytojams. „Mano mažylis gulėjo po naujagimius šildančia lempa, akytės užmerktos, uždengtas megzta skarele, nuogas, tik su vilnonėm kojinytėm, per nosytę įvestas zondas maitinimui...- „Jis pats nevalgys, atnešit savo nutraukto pienuko“,- ištarė sesutė.
Gydytojos akys buvo tylios, nieko per daug nesakė tik ištarė: „Būklė labai sunki, Herpes viruso sukeltas meningo encefalitas, išgyvena tik 11 proc. „ nebežinojau nei kur dingti, nei ką sakyti... tolimesnės dienos buvo juodo laukimo... sėdėjau šalia savo mažylio, dainavau jam daineles, glosčiau rankytes ir kojytes, kas tris valandas nutraukdavau pienuką, supildavau į švirštą ir per zondą maitindavau... naktimis turėdavau jį palikti vieną ir visada bijojau ryto... bijojau ne veltui.... vieną rytą situacija tapo kritinė, Jokūbėlis pradėjo mėlynuoti... teko ventiliuoti plaučius“, - prisimena Živilė.
Sutuoktinis tapo tėčiu
Gydymo savaitės virto mėnesiais ir ištisais metais. Dabar Jokūbui septyneri, jis auga apsuptas mylinčios mamos meilės. Be to, kad mama Živilė visada šalia berniuko, greta jo būna ir Živilės sutuoktinis Žygimantas Kulėšius.
Nors jis nėra biologinis berniuko tėtis, tačiau jis prisipažįsta, kad Jokūbėlį priima kaip tikrąjį savo sūnų. Apie tai, kaip išmokti pamilti svetimą vaiką, Žygimantas papasakojo tv3.lt
Jūsų gyvenime atsirado ne tik Živilė, bet ir jos sūnus Jokūbas. Kuo jus sužavėjo ši moteris su vaikeliu, kurio susilaukė dar prieš susipažįstant su jumis?
Živilė pavergė mano širdį savo neišsenkančiu optimizmu ir tvirtumu. Ji yra labai protinga ir be galo švelni moteris. Esu laimingas, kad gyvenimas mus suvedė kartu.
Draugystės su būsima žmona pradžioje, niekada negalvojau, kad jos vaikas turi negalią ir man tai nebuvo kliūtis. Nuo pat pradžių žinojau apie Jokūbo būklę ir manęs tai negąsdino.
Jokūbas man nėra neįgalus, man jis yra tiesiog kitoks vaikas. Vaikas niekuo nesiskiriantis nuo kitų vaikų.
Taip, Jokūbas nekalba, taip jis sunkiau juda ir mąsto, bet jis, kaip ir visi jo bendraamžiai turi savo norus, mėgsta kaip ir visi vaikai paišdykauti, trokšta meilės, šilumos, dėmesio.
Jokūbas yra labai charizmatiškas ir šilta, sunku atsispirti jo be galo išraiškingoms akims, iš jo žvilgsnio galiu suprasti, ko jis nori, kada jam linksma, liūdna ar nuobodu.
Ne paslaptis, kad kai kuriems vyrams žinia apie tai, kad vaikas yra neįgalus, yra gąsdinanti. Jūsų, panašu, tai nė kiek netrikdo: juk Jokūbas nėra jūsų biologinis vaikas.
Manęs niekada negąsdino Jokūbo negalia, nes aš jos tiesiog nematau. Į savo sūnų žiūriu kaip į nepaprastą, ypatingą vaiką.
Bendraudamas su juo turiu didelį norą padėti Jokūbėliui tobulėti, būti pilnaverčiu visuomenės nariu, noriu jam padėti tarti pirmuosius žodžius. Nuo pat pirmųjų bendravimo akimirkų su žmona, žinojau, kad būsiu Jokūbo tėtis ir manęs tai nei kiek negąsdino.
Iš kur pats semiatės jėgų bendrauti su vaikeliu?
Žmona man yra didžiausias įkvėpimo šaltinis, matydamas jos nenuilstantį ryžtą ir užsispyrimą, semiuosi iš jos jėgų, užsidegu noru pats.
Šeimoje palaikome vienas kitą ir rūpinamės Jokūbų vienodai. Jokūbo pasiekimai tik dar labiau sustipriną norą nenuleisti rankų ir siekti geresnių rezultatų.
Kaip greitai su berniuku radote bendrą kalbą?
Bendrą kalbą su sūnumi radau palaipsniui. Jokūbas be galo šiltas ir bendrauti norintis berniukas. Mūsų bendravimo pradžioje iš savo žmonos mokiausi suprasti Jokūbo norus ir poreikius.
Stengiausi įsijausti į berniuko gyvenimo ritmą, stebėjau jo kasdieninius įpročius. Bandžiau su juo susidraugauti per žaidimus, dalyvaudamas jo kasdieninėje veikloje, būdamas kartu su juo ir Živile sanatorijose.
Dabar jaučiu, kada ir ko sūnus nori, kokia jo nuotaika ir ko galima tikėtis iš jo vienokių ar kitokių poelgių. Jokūbas – neišsenkantis netikėtumų šaltinis.
Be galo džiaugiuosi, kai sūnus parodo ką nors naujo, ar ištaria kokį nors naują garsą. Kitiems gal tai nieko nereikštų, bet mums su žmona tokios naujienos prilygsta mažiems stebuklams.
Kokių pramogų susigalvojate su berniuku? Ką mėgstate kartu veikti?
Su sūnumi mėgstame klausytis muzikos. Jokūbas tiesiog dievina muziką, klausydamasis savo mėgstamiausiu dainų, sūnus tiesiog pašėlsta iš džiaugsmo, jis nori šokti ir šaukti kiek tik leidžia jo jėgos.
Sūnui patinka tyrinėti aplinką, būdamas lauke domisi viskuo, ką tik gali paliesti. Berniukas mėgsta jodinėti, lankiau kartu su juo hipoterapijos procedūras.
Internetas – tai dar viena Jokūbo aistra. Berniukas planšetiniu kompiuteriu tyrinėja muzikos ir animacinių filmukų pasaulį, nuolat atrasdamas vis naujų garsų ir vaizdų.
Stebiuosi, kartais net mokausi iš sūnaus, jis atranda tokių būdų kaip naudoti planšetinį kompiuterį, kad pačiam niekada į galvą neateitų kad taip galima padaryti.
Koks būtų jūsų patarimas, kaip rasti priėjimą prie vaiko, kuriam nesate biologinis tėtis?
Nemanau, kad čia galima ką nors patarti. Nėra kažkokios specialios metodikos, kuri leistų greitai ir efektyviai susidraugauti su vaiku.
Čia reikia noro, meilės, supratimo. Aš elgiuosi ir bendrauju su Jokūbu intuityviai, iš širdies, negalvodamas apie kažkokius metodus. Tiesa sakant, patarimas būtų vienas – priimti ir mylėti vaiką toks koks jis yra.
