Ir nors trumpuoju laikotarpiu elektros kainos išliks didele problema tiek Lietuvai, tiek visai Europai, ilguoju laikotarpiu tai sumažins kainas, pagerins užsienio prekybą, prisidės prie ekologijos ir pašalins iš rinkos Rusiją.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalino geromis žiniomis.
Savo įrašė jis informavo, kad Lietuva jau 2030 m. gali tapti elektros energiją eksportuojančia šalimi.
„Šiandien vykusiame Vilnius Greentech forume „Litgrid“ vadovas Rokas Masiulis teigė, kad dėl vykstančio investicijų į atsinaujinančią energetiką bumo Lietuva jau 2030 m. iš AEI pasigamins 20,2 TWh elektros energijos.
T.y. 10,4 TWh – sausumos vėjo, 5,4 TWh – jūros vėjo ir 4,4 TWh – saulės jėgainėse. O tai viršys prognozuojamą elektros suvartojimą Lietuvoje“, – komentavo ekonomistas.
Anot jo, įdomu tai, kad 2030 m. Lietuva iš AEI pasigamins daugiau elektros energijos nei iki 2009 m. pasigamindavo Ignalinos AE.
Tai, Ž. Maurico teigimu, padidins Lietuvos energetinę nepriklausomybę, sumažins CO2 emisijų kiekį, pagerins užsienio prekybos balansą ir sumažins elektros kainas vartotojams.
. Jis nurodė, kad investicijų į AEI bumą Lietuvoje (ir ne tik) nemaža dalimi lėmė V. Putino pradėtas energetinis karas prieš Europą, kuris iš letargo miego pažadino investuotojus į AEI.
Ekonomistas neslepia, kad trumpuoju laikotarpiu elektros kainų šuolis sukels Europai nemažai nepatogumų ir, tikėtina, 2023 m. nugramzdins jos ekonomiką į recesiją.
Tačiau pabrėžia, kad ilguoju laikotarpiu Europa (ypač – Lietuva) išeis kaip nugalėtoja, o Rusija neabejotinai pralaimės, nes jai nebepavyks atgal į butelį sukišti atsinaujinančios energetikos džino. Mat pati Rusija labai mažai investuoja į AEI.
„Akmens amžius baigėsi ne dėl to, kad baigėsi akmenys, o dėl to, kad niekam jų nebereikėjo. Panašu, kad taip nutiks ir su rusiška nafta bei dujomis, tad Rusija nebegalės šantažuoti Lietuvos (ir visos Europos), nes mums nebereikės jos energetinių išteklių“, – rašė Ž. Mauricas.
Jis įsitikinęs, kad tai V. Putino režimui bus didžiulis smūgis, jei režimas sulauks 2030 m., kuo pats Ž. Mauricas yra linkęs abejoti.
O taip, jo nuomone, bus todėl, kad Rusijos piliečiams metų metus buvo kalama į galvą, jog Vakarai nori susilpninti Rusiją neva dėl jos turimų energetinių resursų:
„O ką režimas sakys, kai tų resursų Lietuvai ir visai Europai nebereikės?“
