Loreta RIPSKYTĖ
Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuolių vardai ir medaliai po mirties paskirti žagariečiams Teresei ir Edvardui Levinskams bei Teresės seseriai Lilijai Vilandaitei.
Apdovanojimai šiandien bus įteikti gelbėtojų sūnui, 81-erių Leonui Levinskui. Savo kūnu nuo vokiečių kareivių akių jis dengė paslėptos žydės pėdas. Tremtyje sulaukė likimo atlygio – jį išgelbėjo žydų tautybės medikė.
Nešė į getą maisto
Žydus suvarius į Žagarės getą, Leono teta Lilija Vilandaitė gavo leidimą samdyti iš ten žmones darbui ūkyje, mat su seseria ir jos vyru vertėsi daržininkyste. Per darbininkus ji parūpindavo maisto ir kitiems geto gyventojams.
„Kartais su teta Lilija eidavome prie spygliuota viela apsupto geto papirkti sargybinių, kad jie leistų įnešti žmonėms maisto, – pasakoja anuomet vos 11–12 metų turėjęs Leonas Levinskas.– Įduodavome cigarečių pakelį, kartais alkoholio butelį ir galėjome netrukdomi praeiti. Tuo tarpu patiems žydams maistą tekdavo neštis paslėpus, ir ne visada pavykdavo prasprukti. Kartą savo akimis mačiau, kaip iš žydų berniuko kariškis atėmė pieną, išliejo ant žemės, o verkiantį vaiką paspyrė šalin.“
Leonas kartu su žydų vaikais lankė mokyklą, daug bendraudavo. Jam ir šeimai buvo nesuprantamas šios tautos žeminimas ir naikinimas.
Perspėjo apie šaudymą
Levinskų šeima, sužinojusi, jog Žagarės parke kasama didelė duobė – būsimas daugiatūkstantinis kapas (sušaudyta apie 3000 žmonių), ragino žydus slėptis, bėgti. Tačiau daugelis jų nepatikėjo, nenorėjo gete palikti šeimų.
Egzekucijos dieną Žagarės žydai buvo sukviesti į miesto aikštę, nešini maistu, drabužiais ir dokumentais. Jiems buvo pasakyta, kad keliaus į darbo stovyklą.
Kai susirinkusiems vokiečių karininkas paskelbė esą jie pakliūsią į vietą, kur nebebus problemų nei kančių, kilo panika.
Žmonės suprato realią grėsmę, kai kurie ėmė bėgti. Žudikai pradėjo šaudyti.
Negyvėliai buvo metami į sunkvežimius ir vežami į parke iškastą duobę. Likusiuosius aikštėje ir namuose tempė ir grūdo į sunkvežimius ir gabeno prie duobės.
Jiems liepta patiems nusirengti ir šokti į duobę.
L. Levinskas liudija, kad žudikai buvę girti. Dalis jų, susivokę, kas vyksta, bandė pasišalinti, ir patys buvo nudėti bendrų.
„Tą rytą išėjau į mokyklą. Vos spėjau praverti medinius vartelius, kai pasigirdo šūviai ir kulkų švilpimas. Žmonės bėgo, į juos buvo šaudoma. Sprukau į kambarį ir vielos kabliu užkabinęs įtempiau vidun nukritusį portfelį. Tėvas prisakė niekur iš namų neiti, tad įsitaisiau daržinėje. Girdėjau motorų ūžimą, vokišką komandą, kulkosvaidžių salves ir baisią aimaną, į kurią susiliejo daugelio žmonių šauksmai“, – pasakoja Leonas Levinskas.
Kraujo dėmės išliko ilgam
Kitą rytą vaikas vėl nepasiekė mokyklos. Pakeliui turėjo kirsti miesto aikštę, kurioje telkšojo kraujo liūnai, mėtėsi sudraskytų rūbų skiautės, dokumentai. Ugniagesių brigada vandens srove plovė aikštę. Leonui pasidarė bloga.
Tik trečią, turgaus, dieną pavyko nueiti į pamokas.
„Eidamas per turgų mačiau žmones, stovinčius, kur buvo likę kraujo dėmių, ir besišnekučiuojančius apie politiką, dedančius parduoti kiaušinius, lašinius... O žydų krautuvės – rindos buvo suvarpytos kulkų. Net praėjus mėnesiui kai kur ant akmenų matėsi kraujo pėdsakų", – kraupius vaizdus mena garbaus amžiaus žagarietis.
Po šių įvykių Leono tėvas staiga pražilo, o sūnus protestuodamas mokykloje atsisakė vokiečių kalbos pamokų.
Vokietė bandė užstoti žydus
Kai baltaraiščiai pradėjo plėšti ir žudyti turtingesnius Žagarės miestelio žydus, Teresė Levinskienė, negalėdama susitaikyti su neteisingumu ir žiaurumu, išdrįso kreiptis į Šiaulių srities komisarą. Tačiau nuvykusios moters pas jį neįleido.
Tada T. Levinskienė išsiuntė laišką, kuriame dorų Žagarės gyventojų vardu prašė nežudyti nekaltų žydų, tokiais poelgiais nežeminti vokiečių tautos.
Laišką moteris pasirašė tikru vardu ir pavarde, nurodė adresą bei savo tautybę – „vokietė“ (ji buvo Žagarėje gyvenusios vokiečių šeimos palikuonė).
Galbūt moteris tikėjosi, kad represijų vykdytojai atsižvelgs į savo tautietės mintis. Tačiau Šiaulių srities komisaras įsakė Teresę Levinskienę kartu su žydais sušaudyti Žagarėje masinių žudynių dieną 1941 metų spalio 2-ąją.
Moteriai nebuvo lemta žūti. Žagarės burmistras Rakštys sužinojęs, kad T. Levinskienė suimta, įtikino esesininkų karininką susitikti pasikalbėti svarbiu reikalu ir jį nugirdė.
Po to įsodino į automobilį ir vairuotojui liepė vežti jį į Šiaulius, o pats slapta moterį išleido namo.
Istorija nesibaigė. Po dviejų savaičių tas pats karininkas įsibrovė į Levinskų namus, reikalavo, kad Teresė paneigtų visa, ką rašė laiške, kitaip ją nušausiąs. Galų gale pasitenkino prigrasinęs tylėti ir niekam nepasakoti apie Žagarės žydų likimą.
Pritūpė uždengdamas žydės pėdas
Prie šios moters pastangų užtariant ir gelbėjant žydus prisidėjo jos vyras Edvardas Levinskas, sūnus Leonas, kartu gyvenusi sesuo Lilija Vilandaitė.
Leonas Levinskas mena, kad jų namuose 1944 metais slėpėsi pagyvenusi žydė, Šakynos (Šiaulių rajonas) miestelio vaistininko Trusfuso žmona Batja (Batya).
Būtent Rutos Jofaitės liudijimai užpildė istorijos spragą, dėl kurios Levinskų šeimai iki šiol nebuvo suteiktas Pasaulio teisuolių vardas. R. Jofaitės pasakojimą užrašė knygą apie Žagarės žydų likimą rengianti Sara Manobla.
„Kadangi mano mama buvo vokietė, pas ją kavos atsigerti dažnai užsukdavo vokiečių karininkai. Jie norėdavo pasiklausyti vokiškų žinių ir ant sienos kabančiame žemėlapyje pažymėti judančią fronto liniją.
Sykį mūsų slepiama žydė sugalvojo prie durų pasiklausyti, apie ką vokiečiai kalba. Kadangi durys be slenksčio, pasimatė jos pėdos. Tai pastebėjęs vikriai atsidūriau prie durų ir atsitūpiau, kad užstočiau, – pasakoja L. Levinskas. – Senoji žydė šeimai megzdavo kojines ir pirštines, kurias dėkingi dėvėjome.“
Šeima buvo ištremta
Po karo nelaimės užgriuvo Levinskų šeimą: juos, kaip vokiečius, ištrėmė į Tadžikiją.
Svetimoje žemėje Teresė ir Edvardas Levinskai toliau darė gerus darbus. Jie rašė valdžiai prašymus dėl kitų šeimų, prašydami neatskirti vaikų nuo tėvų, bandė padėti morališkai.
Būdamas 18-metis tremtyje jis susirgo dizenterija ir į ligoninę pakliuvo sverdamas vos 34 kilogramus.
Žydų tautybės gydytoja iš savo pinigų pirko vaistus, nešė maistą, parūpino kraujo perpylimui.
Rusė medicinos seselė, sugedus medicininiam perpylimo aparatui, paprastu dideliu švirkštu suleido kraują ir juokaudama prigrasino: „Tik pabandyk numirti, tada aš ateisiu ir tave užmušiu“.
Abi seserys – Lilija Vilandaitė ir Teresė Vilandaitė-Levinskienė atgulė Tadžikijos žemėje. Į Lietuvą grįžo tik tėvas ir sūnus.
Apdovanojimai
Motinai, tėvui ir tetai skirtus apdovanojimus priimsiantis Leonas Levinskas tebegyvena tame pačiame tėvų name Žagarėje kartu su savo žmona Zofija Kalendraite-Levinskiene, prieš ketverius metus priėmusia garbingą apdovanojimą už kitos žydų šeimos – Gordimerių – gelbėjimą. Likimas sujungė gelbėtojus.
Už Iciko ir Sonios Gordimerių bei jų vaikų Jonos (Georgo) ir Šalomo (Simo) šeimos gelbėjimą apdovanojimas skirtas ir jos seseriai Mortai Jakutienei, motinai ir tėvui Monikai ir Andrėjui Kalendroms. 2009 metais jiems suteikti Pasaulio teisuolių vardai (Izraelio katastrofos ir heroizmo tyrimo institutas Jad va-Šem).
Būtent Antanas Plekavičius iš geto pasiėmė Joną Gordimerį bei jo tėvus ir nuvežė pas Marijoną ir Steponą Garbačiauskus.
Per porą metų žydų šeima slėpėsi ne vienoje geradarių šeimoje. Nuo 1944 metų rugpjūčio iki 1945 metų vasaros Jonas Gordimeris buvo slepiamas Antano Plekavičiaus namuose.
Levo Tolstojaus pasekėjai
Andrėjus Kalendra ir Edvardas Levinskas buvo Levo Tolstojaus pasekėjai – tolstojininkai. Andrėjus Kalendra, perskaitęs L. Tolstojaus „Kuo aš tikiu?“, metė pelningą prekių svėrėjo darbą Rygos geležinkelio stotyje ir išėjo į Rygos vagonų fabriką paprastu darbininku.
Vėliau jis Kruopiuose ir Šiauliuose steigė kooperatyvus, kurių nariai, vadovaudamiesi tolstojininkų nuostatomis, nusprendė neprekiauti degtine.
Edvardas Levinskas dirbo malkų sandėlio pardavėju, bet ilgainiui jam gyvenimas ėmė rodytis beprasmis. Perskaitęs Levo Tolstojaus „Išpažintį“, jis nutarė vykti padirbėti į ūkį. Vėliau eksternu baigęs gimnaziją Kėdainiuose tapo pradžios mokytoju, buvo abstinentas, vegetaras.
