2008 metais įsteigtas „Žalgirietis“ kelis paskutinius metus žengia išvien su „Žalgirio“ futbolo klubu, kuriam priklauso 50 proc. akademijos dalių. Taip pat strateginio partnerio pagrindinė misija – ugdyti jaunąją kartą, papildysiančią reprezentacinę Vilniaus ekipą. Abiejų pusių sinergija jau duoda pirmuosius rezultatus: Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės ketvirtfinalyje „Žalgiriečio“ atstovas Karolis Uzėla pelnė savo debiutinį įvartį pagrindinėje „Žalgirio“ ekipoje ir parodė pavyzdį kitiems jaunuoliams, siekiantiems žengti panašiu keliu.
„Žalgiriečio“ direktoriui Žydrūnui Grudzinskui darbo taip pat netrūksta: buvęs Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ gynėjas turi suvaldyti futbolo abėcelę kremtančių vaikų srautus bei spręsti kilusias dilemas, susijusias su futbolo aikščių trūkumu Vilniuje.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate naująjį sezoną?
– Kaip ir kiekvienais metais, rugsėjo pradžia yra džiaugsminga, bet kartu darbinga ir atsakinga, nes grįžta vaikai, kurie praėjusiais metais lankė futbolą. Taip pat atsiranda naujokų grupės arba pasipildo esamos komandos. Salių ir aikščių grafikų sudarymai, trenerių ir vaikų paskirstymai, atsižvelgiant į Vilniaus logistikos problemas, reikalauja daug atsakomybės. Vis dėlto darbai yra džiugūs, nebūtų jų – tada neturėtume ką veikti. Pirmos dvi rugsėjo savaitės būna labai sunkios ir reikalaujančios daug pastangų, tačiau, kaip susitvarkėme įsteigiant akademiją, taip ir šiemet susitvarkysime.
Akademijoje sportuoja daugiau nei 600 vaikų, o daugiau nelabai kur yra plėstis. Futbolui Vilniuje labai sudėtinga įsisprausti į sales ir uždaras erdves. Suprantama, kad mažesni vaikai negali treniruotis šaltuoju periodu lauke. Manau, šį skaičių tikrai išlaikysime ir, pagal tai, kiek sulaukiame skambučių ar elektroninių laiškų, vaikų į treniruotes tikrai ateis.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai tenka susidurti akademijai?
– Pagrindinė problema – kaip sutalpinti vaikus. Kiek žinau, kitos akademijos ar futbolo mokyklos taip pat nesiskundžia vaikų skaičiumi, tačiau norint kokybiškai treniruotis, reikia daugiau aikščių. Jaunesni vaikai gali tilpti salėse, tačiau tik „Sportima“ šaltuoju metų laiku gali suteikti geresnes sąlygas treniruotis, o treneriams – dirbti. Ten jau susidarė savotiškas vakuumas: niekas neateina, niekas neišeina – visi laikosi savo laikų. Uždarų patalpų aikščių trūkumas – didžiausia problema Vliniuje.
– Šiuo metu su „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu Valdu Dambrausku ruošiate akademijos treniruočių matmenis ir struktūrą. Plačiau pakomentuokite, kas tai bus, kokie pagrindiniai akcentai ir kaip tai veikia.
– Pažvelgiant į Vakarų šalių klubų ir akademijų vystymąsi ir jų kontrolę, yra skirtumas nuo buvusio ar esamo Rytų bloko. Tą takoskyrą labai puikiai matome, kai futbolininkai, sulaukę 16–18 metų, pradeda savotiškai judėti į kairę ir į dešinę. Vieni eina gera kryptimi, o kiti – sunkiai ją randa. Norisi susisteminti treniruočių procesus jau nuo to amžiaus, kada vaikas supranta, jog nori žaisti futbolą ir kryptingumas būtų išlaikytas. Mano nuomone, tas pats treneris negali vaiko treniruoti nuo pirmos klasės iki dvyliktos, tas netaikoma ir švietimo sistemoje, suprantama, ir futbole. Treneriui sudėtinga, paėmus vaiką nuo 6-erių metų, jį pilnavertiškai paruošti, kad galėtų rungtyniauti vyrų futbole. Viena iš minčių, ties kuria su Valdu dirbama, yra trenerių struktūrizavimas, kad tam tikri treneriai specializuosis tam tikrose amžiaus grupėse ir jie ten liks, būdami geriausiais savo amžiaus specialistais. Savo ruožtu vaikai pereis per kelis trenerius, jeigu nutars kopti iki pat futbolo aukštumų.
– Kokie jausmai apima, kai matote pirmus darbo rezultatus, pavyzdžiui, akademijos auklėtinio Karolio Uzėlos įvartį pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje?
– Visi treneriai, kurie išugdė futbolininkus, atstovaujančius A lygos klubams arba rinktinėms, tikrai su dideliu džiaugsmu stebi savo treniruoto vaiko vystymąsi, meistriškumą ir augimą. Jausmas tikrai labai malonus. Esame jauna akademija, įsikūrusi 2008 metais ir į futbolo rinką po truputį pateikiame savo „produkciją“. Karolis Uzėla yra vienas iš tų, kuris akademijoje buvo praktiškai nuo pat pradžių ir matome, kad jis epizodiškai pasirodo A lygoje ir taurės rungtynėse pelnė pirmuosius įvarčius. Tai yra geras pavyzdys jaunesniems futbolininkams, gimusiems 2001 arba 2002 metais, kurie turi gerus šansus sekti Karolio pavyzdžiu.
– Kokį įspūdį palieka 2001, 2002 ir 2003 metais gimę futbolininkai? Kokią ateitį galima su jais sieti?
– 2001 metais gimę futbolininkai yra pirmieji, pradėję su mumis savo futbolo kelią, kadangi nuo 6–7 metų jie jau buvo „Žalgirietyje“. Keletas futbolininkų jau dabar žaidžia už „Žalgirį B“ ir tai yra šaunu, nes tokiame amžiuje jau reikėtų žengti pirmuosius žingsnius vyrų futbole. Yra dar keletas vaikinų, kurie žaidžia užtikrintai ir su laiku taip pat papildys „Žalgirį B“. Pažiūrėsime, kaip klostysis jų kelias. Turime talentingų ir 2002–2003 metais gimusių futbolininkų. 2002 metų grupė be konkurencijos porą metų Lietuvoje neturėjo lygių tarp bendraamžių, šiemet irgi ten žengia be konkurencijos. Norisi, kad ir iš šių laidų žaidėjai atsidurtų „Žalgiryje B“ arba pagrindinėje komandoje. Manau, kad taip tikrai bus, vienetai yra pajėgūs tą padaryti.
– Ar Senvagės stadiono įrengimas pilnai išsprendė treniruočių laiko problemą?
– Turbūt niekada nebus taip, kad užtektų objektų, o ne trūktų vaikų. Problema iš dalies buvo išspręsta, nors pas mus dar glaudžiasi BFA, tačiau jie ketina pasistatyti savo objektą ir po pusmečio vieni turėsime laikus čia, tad bus lengviau viską susidėlioti. Vyresnio amžiaus grupėms, demonstruojančioms gerus rezultatus ir turinčioms potencialo, reikia erdvės. Telpame, bet treniruočių procese visada vietoje ketvirčio norisi turėti pusę aikštės, ar vietoje pusės – visą. Negalime skųstis, turime galbūt ir geriausias sąlygas Vilniuje, tai tikrai norisi, kad čia koncentruotųsi pajėgiausi berniukai, kurie vėliau atsidurtų gal ne „Žalgiryje“, bet bent kituose A lygos klubuose.
– Kokie pagrindiniai akcentai ir reikalavimai keliami jaunimo akademijos treneriams?
– Reikalinga pedagogika ir vaikų psichologija, svarbiausia, kad treneris mokėtų elgtis su vaikais ir bendrauti su tėvais. Galbūt specifinių futbolo žinių ir nereikia, nes treniravimas bus suskirstytas į pakopas. Tie treneriai, kurie treniruos 6–10 metų vaikus, tikrai neturės rūpintis taktinėmis schemomis ar strategijomis.
Vaikų brendimo periodas reikalauja specifinių žinių. Ne veltui yra licencijavimai – UEFA B, UEFA A ar UEFA PRO licencijos. Visi akademijos treneriai yra licencijuoti ir visi norintys dirbti „Žalgirietyje“ turės pereiti pro tas pakopas, norint įgyti reikiamą išsilavinimą ir žinias dirbant su vaikais.
– „Žalgiris“ sudarė galimybę stažuotis „Brentford“ klube, taip pat su dviem akademijos auklėtiniais bus vykstama į stažuotę Genujos „Sampdoria“ ekipoje. Kokią tai suteikia naudą akademijos treneriams ir futbolininkams?
– Tai rodo kryptį, kad akademija ne tik užsidariusi savyje. Vaiko išvežimas į užsienį, sudarant galimybės pamatyti pasaulį ir kitą treniruočių metodiką, yra labai didelis stimulas. Jaunesniems berniukams, pamačiusiems, kad vyresni gali išvykti pasistažuoti ar parodyti save, atsiranda didesnis stimulas siekti to lygio, kuris leidžia iškeliauti į užsienį.
– Visi „Žalgiriečio“ auklėtiniai į „Žalgirio“ klubą pereina nuo 12 metų. Kokį tai duoda postūmį?
– Po „Žalgirio“ vėliava smagu būti visiems ir tai įpareigoja mus, vaikus bei tėvus žiūrėti atsakingai į tai, ką darai. Manau, kad būtent „Žalgirio“ vardas prideda atsakomybės ir pasitenkinimo jausmą, kad esame šiuo metu stipriausiame Lietuvos futbolo klube. Tai irgi yra geras stimulas.
– Šį savaitgalį sostinėje vyks „Žalgiriečio“ organizuojamas tarptautinis jaunųjų futbolininkų turnyras? Kuo jis ypatingas, kokie pagrindiniai akcentai?
– Tarptautinį turnyrą „Vilnius Cup“ vykdome jau ketvirtus metus iš eilės rugsėjo pradžioje ir kovo viduryje. Rugsėjo 8–10 dieną LFF ir Senvagės stadionuose vykdysime 2005, 2006, 2007, 2008 ir 2009 metų vaikų turnyrus. Iš viso šiose amžiaus grupėse dalyvaus 46 komandos. Ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos. Per tris dienas Senvagės gimnazijos stadione, kur varžysis 2005 ir 2006 m. komandos, bei LFF stadione (čia varžysis 2007, 2008 ir 2009 metais gimę jaunieji futbolininkai) komandos sužais net 163 rungtynes.
Gal kituose vaikų turnyruose yra kiek skambesni vardai, tačiau žaidimo ir organizavimo prasme mums yra paprasčiau. „Sportimoje“ tilpti sunku, ten yra savų problemų, o mes labiau žiūrime į sportinę pusę, kad būtų galima žaisti su sau konkurencingais varžovais. Kai įvyksta labai didelis turnyras, būna rungtynių, kuriose išryškėja akivaizdus lygių skirtumas tarp komandų. Mūsų turnyras kuklesnis, tačiau komandos lieka patenkintos ir vėl pas mus atvyksta.
– Kaip dažnai „Žalgiriečio“ komandos pasirodo tarptautinuose turnyruose užsienyje?
– Visos mūsų komandos važiuoja į turnyrus ir kas pusmetį stengiamės išvežti į vieną stambų turnyrą, o 1–2 vyksta Lietuvoje arba netolimame užsienyje. Mažesni vaikai, kurie nežaidžia 11 prieš 11, į turnyrus keliauja dažniau. Visai neseniai 2006 metų komanda dalyvavo Lenkijos Plocko mieste vykusiame turnyre ir užėmė ketvirtą vietą, pralaimėjusi pusfinalį ir kovą dėl trečiosios vietos po 11 metrų baudinių serijos.
Neseniai su 2008 metų komanda grįžau iš turnyro Suvalkuose, kuris buvo suorganizuotas fantastiškai. Tokio organizavimo neteko matyti net Suomijoje, Švedijoje ar kitose šalyse. Miestas labai smarkiai padėjo, ko pas mus labai trūksta. Iš vidinių resursų gali organizuoti turnyrą, tačiau padedant miestui, nėra kuo lygintis. Net ir „Ateitis CUP“ turnyrui reikėtų gerokai pasistengti iki to, ką pamačiau Suvalkuose. Vaikai gauna galimybių išvykti ir dėl to labai dėkojame tėvams, nes būtent jie finansuoja keliones į komercinius turnyrus. Tokios išvykos duoda labai didelę naudą, ypač žvelgiant į tarptautinę patirtį, kai tenka rungtyniauti su Varšuvos „Legia“, Krokuvos „Wisla“, Gelzenkircheno „Schalke“ ar „West Bromwich Albion“ klubų akademijų jaunimo komandomis. Visa tai palieka neišdildomą įspūdį ne tik vaikams, bet ir treneriams.
