„Didžiausias mano gyvenimo NIEKADA buvo žodžiai, kad niekada neičiau į jūrą. Bijojau vandens, nemokėjau plaukti, buvau įsitikinusi, kad nieku gyvu neištverčiau jūros ligos", - sako 39 - erių metų Rasa Valentėlytė, jau dešimt metų dirbanti prabangiuose kruiziniuose laivuose.
Iš anapus Atlanto esančio žemyno trumpam į gimtinę atostogų grįžusi vabalninkietė sako susidraugavusi su jūra. Darbas jai padėjo ne tik išvysti, bet ir pažinti Bahamus, Meksiką, Rivjerą, Aliaską, Havajus, Kanadą. Karibų salas, Bermudus, Europos šalis. Kelionės didžiausius vandenynus raižančiais kruiziniais laivais tapo jos gyvenimo būdu, padėjo pažinti pasaulį ir pakeitė požiūrį į daugelį dalykų.
„Yra žmonių, negalinčių gyventi be žemės. Aš labai norėjau skraidyti... Labai. Tačiau patekau į vandenis..." - apie save sako Rasa, svajojusi tapti stiuardese.
Anot jos, „kalta" mama, dar šeštos klasės moksleivę išleidusi kelionėn į Gruziją. Didžiausią įspūdį mergaitei paliko lėktuvas ir stiuardesė. Vabalninko Balio Sruogos 1990 - ųjų metų laidos abiturientė žinojo, kad išlaikiusi egzaminus važiuos į Minską, 101 profesinės technikos mokyklą, rengusią stiuardeses. Planus vykti mokytis į Baltarusiją pakeitė Kovo 11 - oji.
Rasa pasekė pedagogės mamos Stasės Valentėlienės pėdomis - įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Geografijos ir biologijos bakalauro studijas baigusi mergina grįžo į Vabalninką ir metus dirbo pradinukų mokytoja.
„Mokytojo duona gera - darbas patiko, tačiau išvažiavau mokytis magistratūroje, o ją baigus pagal specialybę darbo nebuvo. Išvažiavau į Daniją dirbti aukle. Dvejus metus Kopenhagoje tarnavau keturis vaikus auginusioje mokslininkų šeimoje. Darydavau viską, ką daro šeimoje mama - skalbiau, lyginau, viriau. Ant mano pečių gulė visi namų rūpesčiai. Doktorantūroje studijuojanti ir disertaciją gintis besiruošusi šeimininkė laukėsi ketvirtojo kūdikio. Jos vyras, fizikos profesorius, nuolat buvo komandiruotėse.
Išvedusi vaikus į darželį skubėjau į danų kalbos kursus, po penkių mėnesių išlaikiau kalbos valstybinį egzaminą.
Anglų kalbos mokėjimas taip pat tobulėjo, nors jos įgūdžius buvau susiformavusi dar mokykloje (už tai dėkinga mokytojai Nijolei Stakėnaitei). Mokykloje gautos anglų ir rusų kalbos žinios labai pravertė - iš kalbų dabar ir gyvenu. Gyvenimas Danijoje pakeitė ir mąstymą. Buvau patekusi į kitą kultūrinę aplinką, gyvenau turtingųjų rajone, kur šeimos samdėsi puikias išsilavinusias aukles ir šeimininkes iš visų pasaulio šalių. Bendravimas plėtė pasaulio pažinimą ir suvokimą. Šeimoje, kurioje dirbau, manimi tikėjo, pasitikėjo, jaučiau, kad namai laikosi ant mano pečių. Nors pagal įstatymus po dvejų metų turėjau išvykti iš Danijos, ryšys su minėta šeima nenutrūkęs", - pasakoja Rasa.
Žingsnis į keliones laivais
Po Danijos etapo - keli mėnesiai Vilniuje, firmoje „Sostena", kur dirbo ir jos brolis Vaidas. Tačiau Rasa sako greitai supratusi, kad jos „dūšiai" reikia kur nors važiuoti, dar daug pamatyti, patirti.
Taip ji sykį atsidūrė darbuotojus kruiziniams laivams renkančioje agentūroje. „Net nežinau, kaip sumaniau nueiti į tą agentūrą ir pasiprašyti į laivus. Mamai nesakiau, ji galvojo, kad vėl aukle dirbti išvažiuoju", - sako moteris.
Pirmoji „darbovietė" - kruizinių laivų kompanija Graikijoje - nebuvo itin sėkmingas bandymas. Laivas degė, išplaukti jo kurį laiką neleido... Nuplaukus į Angliją laivą areštavo, išlaikė du mėnesius, o po to visa tarptautinė laivo įgula buvo paleista namo.
„Grįžau į tą pačią agentūrą, įsidarbinau kitoje kruizinių laivų kompanijoje. Tačiau ji po pasaulį sukrėtusių 2001 metų rugsėjo 11 - osios įvykių bankrutavo. Neteko net dirbti", - nesėkmingą darbo laivuose pradžią prisimena Rasa.
Po to - garsi kompanija „Carnival", laivą stačiusi Suomijoje ir įgulą rinkusi iš Rytų Europos. Būsimas darbas baro padavėja, dviejų savaičių mokymai laivui be keleivių plaukiant per Atlantą iki Majamio. Amerikoje - pirmieji kruizai į Bahamus ir pirmosios labai sunkios patirtys.
„Visą savaitę - jokių laisvų dienų, bendravimas tik angliškai. Psichologiškai jaučiausi labai blogai - turėjau lakstyti paskui žmones siūlydama jiems alkoholį ir žinodama, kad nuo to priklauso mano atlygis", - pasakoja laivo įgulos narė. Tik jau vėliau pagal kitą kontraktą kitame laive pradėjusi dirbti Rasa sako supratusi, kad ne laivo vardas, ištaigingumas, dydis, o žmonės, su kuriais tenka dirbti, yra svarbiausias dalykas. Laive „Carnival Legend" ji ėmė dirbti bare, kur atsakomybės daugiau, tačiau, anot pašnekovės, „nereikėjo lakstyti su padėklu paskui žmones ir tarsi išmaldos prašyti, kad jie gertų".
Dabar Rasa pasirengusi kitam profesiniam etapui - po atostogų jos laive laukia paaukštinimas - vadybininkės pareigos.
- Džiugu, kad darbas, kurį mylite, sekasi ir yra vertinamas. O ką uždirbote?
- Aš gyvenu. Jaučiu, kad gyvenu. Pamačiau pasaulio, o tai kainuotų tikrai daug... Vilniuje turiu butą, kurį įsigijau paėmusi paskolą, kai nekilnojamojo turto kainos buvo kosminės. Įrengiau butą mamai Vabalninke. Blogiausia yra tai, kad dar neužsitarnavau pensijai. Dirbdama tarptautiniuose vandenyse senatvei pinigų nekaupiu - tas ir gąsdina. Tik dėl to kartais galvoju, kad jau laikas laivus palikt. Tačiau dar vilioja kitos kompanijos, kurių laivai plaukai į Australiją, traukia Ramusis vandenynas.
Ką daryčiau grįžusi, nežinau. Mokytojauti po šitiek metų pertraukos? Gal ir galėčiau vaikus mokyti ir man neblogai išeitų, tačiau aš kol kas tingiu ir nenoriu ieškoti darbo. Gerai, darbe būčiau iki 17 valandos. O ką daryti vėliau? Kito darbo ieškotis? Aš įpratusi prie kitokio gyvenimo ritmo. Ir kol kas galvoju gyventi taip, kaip išeina, pernelyg negalvodama apie pensiją, kurios gal ir nesulauksiu. Kita vertus, visada galėsiu prižiūrėti vaikus - tą tikrai moku.
Iš tų, kurie dirba užsienyje, daugelis taupo pinigus šeimoms, namie paliktiems vaikams. O mano gyvenimas kitoks. Skambinu mamai iš Aliaskos ir klausiu patarimo. Nežinau, ar kailinius už 700 dolerių pirkti, ar mokėti 500 dolerių už kelionę malūnsparniu, nusileidžiančiu ant judančio ledyno. O mama man - tu gi vis tiek nepirksi kailinių, skrisi malūnsparniu, tai kam dar klausi.
- Tiek šalių ir prabangaus poilsio oazių vandenynų salose mačiusi geriausiu kruizu vadintumėte...
- Kelionę į Aliaską. Jos gamta šitokio gražumo, žmogaus nepaliesta, net ir oras ten kitoks. Sėdi sau ant ledyno krašto ir pro žiūronus žvelgi į miškus. Arba skrendi malūnsparniu, leidiesi ant judančio ledyno, lankai šunų stovyklą (vienoje - 87 keturkojai), skrieji jų kinkiniu per ledynus. Nepamirštamas vaizdas - prie pat laivo priplaukiantys banginiai... Tokių įspūdžių jokie Karibai neduos. Į septynių dienų kruizą po Aliaską plaukiame iš Vankuverio (Kanada). Šias keliones, kurios yra gana brangios, daugiausiai renkasi pagyvenę turtingesni žmonės.
- Sakote, kad 98 proc. jūsų aptarnaujamų keleivių yra amerikiečiai. Kokie jie?
- Iš kruiziniais laivais plaukiančių žmonių galima susidaryti labai iškreiptą vaizdą apie šalį. Tiek kvailų klausimų gyvenime nesu išgirdusi, kiek turiu atsakyti stovėdama laive už baro. Be abejo, alkoholis atlieka savo darbą. Tačiau atostogaujantys žmonės yra atsipalaidavę, nes jie Amerikoje be galo daug dirba. Ir, jei gavę dvi savaites atostogų išsirengia į penkių dienų kruizą, visiškai atsiduoda poilsiui.
- Lietuvoje dažnai dejuojama, kad, pavyzdžiui, sunkiai dirbantys mokytojai negali keliauti, pailsėti.
- Amerikiečiai mokytojai keliauja, tačiau tik po kelias dienas. Nes vasarą, kai moksleiviai atostogauja, jie prisiima papildomų darbų - dirba kavinėse padavėjais ir kitur. Kaip jau sakiau, Amerikoje žmonės be galo daug dirba. Visi. Brangesnėse, ilgiau trunkančiose kelionėse jaunų žmonių nėra, nes jie nei pinigų tam turi, nei laiko.
Lietuviai tikrai nėra vargšai, tačiau jiems svarbu dejuoti. Sutinki žmogų, kuris ir darbą, ir butą turi, ir vaikai jo sveiki, tačiau jis vis tiek skundžiasi. Kalbi su juo, o jis vis - Amerika turtinga šalis. Be abejo, turtinga, tačiau kiek jie ten visi dirba! Kita vertus, niekur nėra šitiek po tiltais miegančių benamių, kiek toje svajonių šalyje. Vargšu galima būti visur.
„Ponia, kaip gyvenate?" - pasiteirauk mūsų krašte ir išgirsi - šitokie mokesčiai, sąnariai, skausmai, vaistai...
Amerikiečiai nekalba apie savo problemas, o pas mus - atvirkščiai.
Niekada nesakysiu, kad Lietuvoje man buvo blogai. Manęs niekas iš savo krašto neišginė. Netgi sakyčiau, kad Lietuvoje lieka stipriausi, o bėga iš jos tik „skysti". Aš ieškojau geresnio gyvenimo, norėjau nusipirkti butą, padėti mamai. Kai pirmą sykį važiavau, tikslas buvo pinigai, o dabar tai tapo gyvenimo būdu. Kiek tai truks, priklausys nuo sveikatos. Be jos į laivus geriau nelipti.
- Ko labiausiai trūksta dirbant jūroje?
- Galimybės pabūti vienai. Net poilsio kajutės laivuose dvivietės.
- Skelbiamos žinios apie nelaimes kruiziniuose laivuose. Ar baimę dažnai teko pajusti?
- Be abejo. Mūsų 300 metrų ilgio 13 aukštų laivas sykį plaukdamas iš Bahamų į Floridą pateko į audrą. Dirbau 9 aukšte esančiame bare, pajutau, kaip svyra laivas, viskas čiuožia nuo lentynų, dūžta indai, televizoriai...Apsikabinau stulpą, prašiau Dievo, kad atleistų man už viską, kartojau, jog ant nieko nepykstu, ir maldavau, kad Aukščiausiasis nepyktų ant manęs. Laivą tą sykį pavyko subalansuoti.
Iš kitų patirtų įvykių žinau, ką reiškia žmonių panika, kurią suvaldyti netgi profesionaliausi įgula yra bejėgė. Kaip gali sulaikyti milžinišką 2500 keleivių bangą, genamą išgąsčio ir panikos? O kur dar apie 1000 įgulos narių, kuriems žmogiškasis faktorius taip pat turi įtakos?
- Besirūpinančios kitų poilsiu reikėtų paklausti, kur pailsėti keliautumėte pati?
- Į Bermudus. Ten taip gražu, saugu, tvarkinga. Bermudai - pats tvarkingiausias pasaulio kurortas su rožiniais paplūdimiais. Geriausiai aš pailsiu pliaže. Ir su jūra jau esu susidraugavusi - pradėjau joje maudytis ir plaukioti.
Niekada nenorėčiau ilsėtis Bahamuose. Nebent privačiose salose, kur nėra vietos gyventojų ir dėl saugumo nereikėtų visą laiką būti už prabangios vilos tvoros kaip, tarkim, Nasau.
- Juokavote, kad Vabalninke yra žmonių, įsivaizduojančių, kokias, jų manymu, funkcijas atlieka moteris, laive dirbdama kone vienintelė vyrų būryje. Iš tikro ne visi įsivaizduoja laivą - daugiaaukštį prabangų miestą, su kavinėmis, barais, salėmis, baseinais. Ir kad keleivius aptarnauja per tūkstantį darbuotojų...
- Jie įvairių tautybių, vyrų ir moterų yra kone po lygiai. Kai „Carnival Legend" buvo atplaukęs į Taliną, brolis Vaidas atvežė mamą ir mano 82 metų močiutę. Gavau leidimą juos įvesti į laivą, kad artimieji galėtų pamatyti, kur aš dirbu. „Tavo laive šitokie geri žmonės", - džiaugėsi mano močiutė, su kuria visi elgėsi labai pagarbiai.
- Kad niekada nereikia sakyti „niekada", jūs jau patvirtinote įžengusi į gražiausius pasaulio uostus lankančius laivus. O ar buvo daugiau ženklų, rodančių, kad jūsų kelias - jūroje?
- Kai grįžusi iš Danijos apsilankiau pas būrėją Daivą Budraitytę, ji man pasakė: „Vaikeli, po tavo kojomis - vanduo."
- Ačiū už laiką, skirtą prieš leidžiantis kelionėn per Atlantą, į jūsų laukiantį uostą. Nors keliai iš jo vilioja į dar nepažintas šalis, linkime, kad jūsų gyvenimo laivas kada nors išmestų inkarą gimtojoje šalyje.
Alfreda Gudienė
