Mintis parašyti šį straipsnį kilo po to, kai tiesioginis vadovas jau kokį šimtąjį kartą man pareiškė – „Bus taip kaip aš pasakysiu! Aš čia viską sprendžiu! Viską darysi taip kaip aš tau pasakysiu!“. Taip pareiškė viduriniosios grandies vadovas – skyriaus vedėjas, kuris skyriui vadovauja jau daugybę metų. Nepasakosiu visų niuansų, bet noriu pasakyti, kad žmogus aš nekonfliktiškas, bet 15 metų dirbti tokioje atmosferoje, kur yra tik viena neklystanti nuomonė, o visi kiti, jo nuomone, tik nori vadovui asmeniškai pakenkti, morališkai yra labai sunku. Pasikvietimas paklausti tavo nuomonės dažniausiai yra skirtas tik tam, kad išlieti neigiamas emocijas ir eilinį kartą parodyti, kad tu esi niekam tikęs darbuotojas, o tavo nuomonė aplamai nieko verta. Mūsų skyriuje dirba 6 žmonės. Ar visi gali būti tokie?
Ir tai nėra mano vienetinis atvejis. Tokie principai yra taikomi daugumos vadovų, kurie yra vidurinioji vadovų grandis. Manęs jau nestebina sugaunami išgėrę vairuojantys valstybės tarnautojai-pavaldiniai, pabandykite metus iš metų dirbti niekinančioje specialistą aplinkoje – ir suprasite, yra tik du keliai – vienas gydytis nervus, o kitas atsipalaiduoti išgeriant. Na yra maža dalis laimingųjų, kurie sugeba surasti kažkokią kitą, jų savigarbą keliančią veiklą ir tiesiog darbe apie ją galvoja daugiau negu apie darbą.
Blogiausia yra tai, kad aukštesnio lygio vadovai, yra tik formalūs vadovai jų kuruojamiems skyriams ir aplamai nesikiša į skyriaus veiklą. Jie kliaujasi tik skyriaus vedėjo nuomone ir visiškai nesidomi kas darosi skyriaus viduje ir nesitaria su skyriaus darbuotojais. Vadovaujant tokiais principais gimsta nebaudžiamųjų viduriniosios grandies diktatorių kasta. Nes yra tik viena nuomonė, kuri yra pateikiama aukštesnio lygio vadovui. Jis gali apšmeižti savo darbuotoją, suformuoti neigiamą nuomonę apie savo skyriaus dirbančiuosius, pvz. dėl amžiaus, sveikatos, sugebėjimų ar kt. Jo gi vis tiek niekas nepatikrins už melagingai pateiktą informaciją. Aukštesnio lygio vadovai visiškai nesidomi kas atlieka jų pavestas užduotis, reiškia visus laurus nusiskina skyriaus vadovas, o tokiu būdu užkertamas kelias bet kokioms darbuotojų karjeros galimybėms, nebent atsiranda geras užnugaris, kuris ištempia į dienos šviesą patikimą ir ištikimą, o reiškia tokį patį mažąjį drakoniuką, kuris patekęs į šokolado fabriką sakė: „Man, viskas tik man“, ar kažkaip panašiai, bet esmė tokia.
Tokia pati situacija yra ir valstybės įmonėse, kuriose nėra vadovų kaitos ir rotacijos. Pabandykite įsivaizduoti, kad esate viduriniosios grandies vadovas didelėje įmonėje arba dar geriau valstybės įmonės vadovas, pvz. kokiuose Telšiuose ar Tauragėje, o tavo visa vadovybė Vilniuje ir suprasite, kodėl susiformavo tokios vadovavimo tradicijos valstybės tarnyboje. Nebaudžiamumas ir vadovo vieta iki gilios pensijos ir jokios kontrolės. Nėra sukurtas joks realus vadovo kontrolės mechanizmas.
Manau, kad norint kažką pakeisti valstybės tarnyboje, reikia dievukais virtusius vadovus keisti, įvedus rotacijos principą arba net ir viduriniosios grandies vadovas į darbo vietą turėtų būtų skiriamas terminuotam laikotarpiui. Tikėkimės, kad šis valstybės tarnybos įstatymo pakeitimas bus įgyvendintas, nes dabartinė sistema sudaro galimybes viduriniosios grandies vadovams, praktiškai nieko neveikiant, prasėdėti iki gilios senatvės, todėl yra gniuždomos bet kokios iniciatyvos kylančios iš apačios, iš skyriaus darbuotojų tarpo, nes sukeliama grėsmė prarasti šiltą darbo vietą, aukštesnio lygio vadovams pastebėjus, kad skyriuje yra sugebančių dirbti geriau.
Šiuo metu vyraujanti energija valstybės tarnyboje yra griovimo ir kaišiojimo pagalių į ratus iniciatyviems, o ne kūrimo ir kūrybingų žmonių iniciatyvų įgyvendinimo, o nuo to labiausiai nukenčia žmonės, kuriems valstybės tarnautojas ir turi dirbti ir tarnauti.
Tai yra asmeninė autorės patirtis ir nuomonė. Labai tikiuosi, kad kitose valstybės tarnybos organizacijose valdymo principai yra kitokie.
Violeta KREGŽDĖ
