Nerangi Rusijos taktika įkvepia NATO Rytų Europoje
Dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kada NATO plėtra į postkomunistines šalis vis dar atrodė rizikinga ir nepraktiška, pagalba atėjo iš netikėtos pusės. Jevgenijus Primakovas, geležinis sovietinis šnipas, kuris tapo pirmu Rusijos užsienio žvalgybos vadovu, vėliau jos užsienio reikalu ministru ir net premjeru, mėgdavo sakyti, kad galimas Aljanso sprendimas priimti į savo gretas buvusias komunistines šalis yra „neleistinas“.
Tuo metu jo pastabos ir į jas panašūs kitų aukštų Rusijos politikų pasisakymai turėjo priešingą rezultatą. Kuo daugiau Kremlius dejuodavo dėl buvusių satelitų savarankiško apsisprendimo, tuo sunkiau buvo išsklaidyti šių šalių baimes: jeigu tavo kaimynas sako, kad signalizacijos įrengimas tau yra „neleistinas“, žmonės pradeda rimčiau vertinti tavo nuogąstavimus dėl saugumo. Šiame kontekste kai kurie aštrialiežuviai net pasiūlė įsteigti „Primakovo prizą“ už NATO plėtros proceso paskatinimą.
Dabar mes matome tą pačią taktiką. NATO saugumo garantijų žemėlapyje egzistuoja juoda skylė – Aljansas neturi formalių savo silpniausių narių (Baltijos valstybių) gynybos planų. Jeigu, kaip buvo galvojama pastaraisiais dešimtmečiais, Rusija yra NATO draugas, tokie planai yra nereikalingi. Amerika turi savo karinius planus dislokuoti galingas jūrų pajėgas Šiaurės Atlanto vandenyne, jeigu prireiks nuskandinti Rusijos karinius laivus ir numušti lėktuvus, keliančius grėsmę Baltijos valstybėms. Tačiau NATO paralyžiavo tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Vokietija stipriai jaučiama baimė, kad bet koks karinis planavimas taps netoleruotina ir destruktyvia provokacija Rusijos atžvilgiu.
Susidūrus su tokiu jėgų išsidėstymu, Rusijos atsakas galėtų būti minkštas: aiškiai pademonstruoti, kad karas Gruzijoje buvo vienkartinė akcija (atsakas į provokaciją), užtikrinti Baltijos valstybes bei Lenkiją tuo, kad jie neturi pagrindo nerimauti, toliau naudoti ekonominius ryšius užmegzti draugystei ir daryti įtaką žmonėms. Tokiu atveju NATO griežta pozicija greitai išnyktų.
Vietoj to Rusija taiko priešingą strategiją. Ji nuolat pažeidinėja Baltijos valstybių oro erdvę ir vykdo agresyvią propagandą (pavyzdžiui, Baltijos valstybių kalbos ir pilietybės įstatymus kritikuojanti ataskaita, kurią Briuselyje neseniai pristatė Rusijos remiamas „smegenų centras“). Šį rudenį, sukeldama NATO narių pasipiktinimą, Rusija surengė dvejas plataus masto karines pratybas be užsienio stebėtojų ir su labai grėsmingu scenarijumi (jų kulminacija tapo Strateginių raketinių pajėgų branduolinis smūgis Lenkijai). Šios pratybos pademonstravo silpnybę ir nekompetentingumą, skaičių galią ir bjaurų mąstymą. Jos apsunkino gyvenimą balandžiams bei sustiprino NATO vanagų ir nerimaujančių Rytų Europos valstybių poziciją.
Paskutinis Rusijos žingsnis užpylė papildomos druskos ant žaizdos. Ji formaliai pasiūlė Aljansui naują saugumo sutartį, kuri draudžia NATO kurti karinius planus ar dislokuoti pajėgas be Rusijos pritarimo. Tai plačiai žinomo „Medvedevo plano“ išraiška su tikslu sukurti naują, realpolitik pagrįstą, saugumo architektūrą Europoje, kuri susilpnintų NATO ir nustumtų į šalį ESBO.
Išskyrus visuomet entuziastingą Italijos Premjerą Silvio Berlusconi, Europa didesnio entuziazmo šiuo klausimu nedemonstruoja. Rusijos planas, galbūt, turėtų daugiau šansų George Bush, kuris savo politika silpnino transatlantinį ryšį, ir Gerhard Schroder ar Jacques Chirac valdymo laikais. Dabar gi jis atrodo neperspektyvus.
Būtent to ir reikėjo Lenkijos, Čekijos ir Baltijos valstybių politikams, kad jų argumentai atrodytų svaresni. Tačiau sunku suprasti, kuo tai naudinga Rusijai.
Parengta pagal economist.com
