„Vedžiau jus į priekį ir saugojau penkis metus. Noriu ir galiu tai daryti dar penkis metus“, – pasakė Liūtas Karalius, stojęs prieš minią miško žvėrelių.
Vieni paplojo, kiti žiovavo toliau, o kiti kėlė klausimą, kaip džiunglių karalius atkeliavo į mišką. Tuoj iš miško glūdumos išlindęs senasis briedis prabilo apie galimybę surengti demokratinius rinkimus. Nors daugelis žvėrelių nežinojo, kas yra toji demokratija, idėja patiko.
„Mane miško žvėrys ir taip myli už mano darbus ir kalbas. Kandidatuosi į karalius tu, - pasikasęs nosytę ir pasitaisę akinukus pasakė didesnis ir kur kas populiaresnis šeškutis savo kolegai, stovėjusiam greta. - Aš kalbėsiu, o tu tylėk. Laimėsim“.
Mažasis šeškutis tik linktelėjo galva. Tuojau pat sureagavo ir buvęs geras Liūto Karaliaus draugas hiena, kažkada padėjęs džiunglių valdovui įsitvirtinti miške. „Nieko prieš Liūtą neturiu, bet jis padarė klaidų“, - akiplėšiškai juokėsi hiena.
„Reikėtų mums apsiskaičiusio ir protingo Karaliaus“, - kuždėjosi jaunieji zuikučiai, kurie tuoj savo idėją pasiūlė knygos iš rankų nepaleidžiančiai Pelėdai. Anoji galvojo ilgai ir lėtai, tačiau galų gale apsisprendė, kad reikia pabandyti. Pelėda tuoj suskaičiavo, kad zuikučių miške yra daug. „Šansų turiu“, - truktelėjo Pelėda ir tvoja knyga per stalą.
Gandai apie demokratiją pasiekė ir prie upelio gyvenantį Lapiną. Nors veiklos ir idėjų jam niekada netrūko, tačiau Karaliaus sostas viliojo. Apsitaręs su gausia šeimyna ir aplink zujančiai kaimynais lapinais nusprendė gudruolis pasitikrinti savo reputaciją kovoje su Liūtu.
Girdėjo kalbas apie rinkimus ir Didysis Vilkas, kurio visą kūną puošė dešimtmečius trukusių karų randai. Atsiduso Vilkas, prisiminė metus, kai valdė mišką, tačiau nesugebėjo išlaviruoti tarp miško žvėrelių lūkesčių ir kaimynų iš Rytų miškų įtakos. Suklydo, o senųjų miško žvėrių teismas buvo negailestingas – neprileido Vilko prie bendro gėrybių katilo. Kuriam laikui pabėgęs į Vakarus Vilkas ilgai laukė savo šanso ir kurpė planus. „Niekas nesibaigė, kol esu gyvas“, - kartojo sau Vilkas.
Tačiau senasis Briedis parodė „špygą“ Vilkui ir pasislėpė už senųjų miško žvėrių.
Sujudo miške ir visų engiami ir nemylimi ežiukai. Nors darniai gyveno ir atrodė mieli, kiti miško žvėreliai ežiukų nemylėjo už skaudžiai duriančius spyglius. Ilgai jie nemąstė, kas galėtų užimti Karaliaus sostą. Tuoj pat iškėlė kandidatu Vakarų miškuose patirties įgauti išsiųstą Ježiką.
Apie demokratiją ir anksčiau kalbėjęs miško bardas vieversys prisiminė senas dainas apie pabudimą ir tuoj sparnus pakėlė į rinkimus. Sukruto ir daugeliu dalykų miške nepatenkinta, nagla lūšis.
Ambicijas pažadino ir nuo žmonių ūkio pabėgęs darbinis jautis. Jis tikėjosi, kad jo valstietiškos žinios gali būti naudingos visam miškui. Tai pamačiusi Didžioji mieguistoji Meška irgi nusprendė, kad gyvenimas oloje – per geras, pernelyg jau patogus. Anksčiau prie bendro maitinimo katilo didžiuoju šaukštu davinius dalinusi Meška nusprendė, kad atėjo laikas pabendrauti su žvėreliais ir sužinoti, kas toji demokratija yra.
Iš mažų savų olų išlindo ir du maži Peliukai. „Aš per jaunas. Tačiau esu protingas. Žvėreliai manimi nepatikės. Kandidatu būsi tu“, - bakstelėjo savo vyresniam kolegai protingasis peliukas.
Viską tyliai iš šalies stebėjęs Taurusis Elnias apie savo kandidatūrą paskelbė tyliai, nors į palydą pasikvietė jaunų stirnaičių. „Už teisingumą“, - šaukė Taurusis Elnias.
O žvėreliai krapštė makaules ir galvojo: „Demokratija, Teisingumas... Apie kokius stebuklus dar prabils tie kandidatai?“
Mantas Stankevičius
