Gintarė VALUCKYTĖ
Paspaudus šalčiui, su Šiaulių miškų urėdijos medžioklės plotų prižiūrėtoju Gyčiu Pyragu važiuojame į urėdijos mišką. Iš pėdsakų matyti, kad prie šėryklų renkasi daug gyvūnų – jie išmynę aikštelę aplink runkelių krūvą. „Buvo 15 tonų. Per gerą mėnesį neliko“, – sako prižiūrėtojas. Bet jis nesutinka, kad šaltis – blogis.
Šaltis gelbsti nuo ligų
Šiaulių miškų urėdijos medžioklės plotų prižiūrėtoją, medžiotoją Gytį Pyragą sutinkame Šiaulių rajono Kužių darželio-lopšelio „Vyturėlis“ vaikų apsuptyje. Į visureigio priekabą jie deda iš namų suneštas daržoves, kruopas, duoną. G. Pyragas jiems vedė pamokėlę apie miško gyvūnus, kuriems dabar reikalingas maistas.
Visureigiu provėžuotu lauku riedame miško link. 13 metų girininkijoje dirbantis vyras paneigia pranešimus – esą šaltis miško gyvūnams yra blogis. Sako, užėjus šalčiams, neplinta ligos.
„Latvijoje – šernų maras. Jeigu per Lietuvą praeitų, tai 80 procentų jų žūtų. Krankliams būtų puota“, – aiškina G. Pyragas.
Dėl šalčio nugaišta lepiausi gyvūnai. Medžiotojas pasakoja, kad mišką prižiūri kaip savo namą. Viename kambaryje neįsitenka 10 žmonių. Ir čia tas pats. Jų perteklius padeda plisti ligoms, atsiranda išsigimimų.
Maisto kompozicija
G. Pyragas neigia dar vieną mitą – kad paspaudus šalčiams gyvūnai badauja. Miškų urėdijos miškuose aplink Šiaulius 4800 hektarų plote miško yra 24 pašarinės aikštelės. Išsidėsto kas pora kilometrų. Jomis rūpinasi medžiotojų būreliai.
Aruoduose maisto netrūksta. Jie neužmiršta patarlės: žiemą ruošk ratus, vasarą – roges. Medžiotojai pašarą perka patys, dovanoja ir kiti.
Per baltus laukus pasiekę miško pakraštį aptinkame pirmąsias šėryklas. Gyvūnai išmynę aikštelę aplink runkelių krūvą. Vienoje besimėto keletas. „Buvo 15 tonų. Per gerą mėnesį neliko“, – sako G. Pyragas.
Pavažiavus toliau – visas runkelių kalnas. Šerno, stirnos, elnio pėdsakais einame prie maisto. „Maisto kompozicija: viršuje runkeliai, grūdai, apačioje bulvės. Ko tik nori“, – pasilipęs rodo G. Pyragas.
Šalia ir medinė šėrykla – lovelis, iš kurio ant medinio pagrindo pribyra grūdų. Čia telpa šeši maišai grūdų. Medžiotojai ją papildo du kartus per savaitę. Dideliam šernui per parą reikia apie dviejų kilogramų grūdų, o per parą jų gali apsilankyti apie 20.
Vyras pasakoja, kad pirmos ateina stirnos, kurios maitinasi dieną. „Paskui – elniai. Jie, iš tolo išgirdę, kad atsižvygina, atsitraškina šernai, nepatenkinti pasišalina. Jeigu elnių daug, gali šerną išvaryti“, – aiškina G. Pyragas.
Šernai po vestuvių – „kūdi“
Miško prižiūrėtojas sako, kad dieną šerną gali pamatyti nebent per klaidą. Dabar – tik išminti takeliai. Mat be reikalo jie nevaikšto, taupo energiją šilumai išlaikyti ir palikuoniams auginti. „Kovo viduryje šernės atves šerniukų, nes gruodį buvo šernų vestuvės. Šernas taip pat "kūdas" po vestuvių“, – pasakoja G. Pyragas.
Už bandą esą atsakinga patelė. Prie maisto pirma einanti patelė, iš paskos šerniukai, po to – vyresnieji. Jeigu į šėryklą atėjo su savo mažais vaikais, antramečius nuveja: suprask, jūs didesni – privalot patys susirasti.
Šernai maisto šėrykloje kartais net neliečia – ieško varpučių, kmynų ar saldžių meldų šaknų. Prie šėryklų šernai, kaip ir kiti gyvūnai, stengiasi ateiti prieš vėją, padaro ratą. „Pavojų tikrina uosle“, – aiškina urėdijos darbuotojas.
Takai veda į šernų gulyklas. Važiuodami keliu jas galime matyti apie 20 metrų nuo kelio. Po plačia eglės šaka išknista žemė, prinešta žolių, šakų. „Žemė minkšta, šilta ir guli po egle kaip palapinėje“, – prisiartinus prie guolio pasakoja G. Pyragas.
Rapsai – stirnoms nuodai
Automobiliu pervažiuojame žvėrelių „autostradas“, kertančias mūsų kelią. Viena stirna šmėsteli tarp medžių. Mus pastebėjusi sustingsta, susilieja su šakomis. Stirna ieškojo šviežių šakelių prikirstose krūvelėse, paruoštose biokuro gamybai.
„Sako, kad badas? Čia joms – maisto sandėlys“, – pašnibždomis aiškina mūsų palydovas.
Jis sako, kad žiemą stirnoms sunkiausia, kai užeina atlydys ir pašąla. Ant sniego užsidėjus plutai, jos negali atsikasti maisto, susipjausto kojas, nebepaeina. Atsigulusios suserga plaučių uždegimu ir miršta.
Žiemą lauke jų galima sutikti 15-30, nes rudenį sueina į bandas, o pavasarį pradeda vienišių gyvenimą. Štai, ketvertas strykčioja baltoje tolumoje, rapsų laukuose. Palei jų galvas sklando juodas kranklys.
„Rapsai gyvūnui yra maistas ir nuodas. Stirnos apsinuodija baltymais – pradeda pusti“, – sako G. Pyragas. Jis ir pats kartą išgelbėjęs gaištantį stirniuką rapsų lauke. Krankliai jau rašę nuosprendį, tačiau namuose pavykę ji atgaivinti ir paleisti į laisvę.
Gyvūnų prižiūrėtojas pasakoja, kad ūkininkai tuos laukus dabar apsėja, o gyvūnai sumažina derlių iki keturių kartų. Ir dabar sniege išbraidyti takeliai.
G. Pyragas sako, kad Šiaulių urėdijos miškuose yra ir vilkų. Praėjusiais metais matė keturis. Nors žino, kad vilką čia sutikti yra tokia pat tikimybė kaip išlošti loterijoje.
Kovoja su brakonieriais
Stabtelėję šėrykloje šalia apsnigtų runkelių pažeriame įvairiaspalvį maistą. Išties malonumas. Nors gyvūnų prižiūrėtojas kiek pakeičia toną, kai pasakoja apie susidūrimus su brakonieriais: „Pernai sutikau ateinantį su ginklu. Paspaus gaiduką, ir gulėk ten, krankliai tegu lesa.“
Žmonės skundžiasi ir dėl gyvūnų pasėliuose. Pavyzdžiui, elniai ar stirnų patelės vasarą nemedžiojami, o eina ėsti į pasėlius. Ką daryti? „Stovėk, baidyk, šauk į orą, tepk repelentus ant medžių. Rudenį juos sunku nuo kukurūzų atginti, kaip širšę nuo medaus“, – vaizdžiai pasakojo G. Pyragas.
