Žvejys Virginijus žvejoja jau 30 metų ir nė kiek nesigaili pasirinkęs šią profesiją. Anot jo, kai darbas kartu yra ir hobis – gyventi gera.
„Kas atbėgo pasipelnyti, jau seniai išėjo. Likom tik mes, kuriem čia pašaukimas, o ne darbas. Pirmas išėjimas į jūrą toks sunkus buvo. Žiemą. Geras. Bangos, šalta. Va, mūsų laivai, matot, jokios būdelės, reikalų yra. Nepratęs žmogus nepadirbs čia“, –pasakoja vyras.
O štai Smiltynėje su dainomis apie jūrą, laivus ir žuvis švenčiama Virginijaus ir visų jo kolegų žvejų diena. Apie tai, kad senieji žvejai žuvį aukodavo jūrų, laivininkų bei marių dievybei rašo dar XVI amžiaus šaltiniai.
„Sovietiniais metais ūkiai, žuvininkystės, su savo laivais išplaukdavo irgi tą dieną, savotiški paradai būdavo. Žvejai pasirodydavo su savo laimikiais“, – priduria Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.
Dabar žvejų tokia sunki buitis nekankina, O štai kokia ji lydėjo prie Palangos XIX amžiuje gyvenusį žvejį. Dauguma trobose vaikščiojo asla, mat medines grindis turėjo tik labai turtingi žvejai.
„Kadangi žvejas išplaukdavo žvejoti dviem trim parom, nebūdavo namie, tai visi darbai atitekdavo moterims. Va čia matote kaip moteris taiso tinklus. Vyrai tik žvejodavo, o tinklus megzdavo ir taisydavo moterys“, – paaiškina edukatorė Milda Vyšniauskienė.
Šiomis dienomis priekrantės žvejai traukti laimikio plaukia štai taip. O prieš daugiau nei šimtą metų – burvaltėmis kurėnais, kurie jiems tapo ir antraisiais namais.
„Tokie laivai žvejui tarnaudavo nuo 50 iki 60 metų. Tai yra ganėtinai daug ir tokie laivai žvejui atstodavo antrus namus. 00.55 Čia jis ir miegodavo ir gamindavosi sau valgyti, ir, žinoma, žvejodavo, dirbdavo“, – pasakoja edukatorė Inga Kurtkutė.
O iš žvejo laimikio moterys virdavo žuvienę. Tiesa, kiekvienos šeimininkės ji būdavo vis kitokia.
„Žuvienė verdama iš skirtingų žuvų. Labai svarbu turėti skirtingų rūšių žuvis. Ir tos žuvys turi būti pagautos mariose ir šviežios. Labai gerai, jei yra koks mažas unguriukas. Jis labai pagerina skonį žuvienės. Verdama su bulvytėm, čia citrinukės yra šiek tiek, tam, kad skonis geresnis būtų, bet kiekviena šeimininkė turi slaptą receptą, kurio niekam neišduoda“.
O žvejų šventės dalyviai recepto ir neklausia – nėra laiko kalbėti, reikia mėgautis skania žuviene.
