Rykliai - vandenynų plėšrūnai, užimantys aukščiausią mitybos grandinės dalį, nėra vienišiai. Priešingai, jie nuolatos apsupti palydovų, nesvarbu, nori jie to ar ne.
Didelį ryklį nuolatos lydi nemažai į draugiją besiprašančių gyvūnų, kurie surenka plėšrūno maisto liekanas. O artimiausi ryklio bičiuliai yra žuvys lipčiai (Echeneidae šeima), kurie nesivargina plaukdami paskui. Jie prisikabina prie paties ryklio. Tai atlieka su savotišku siurbtuku, kuris yra išsivystęs iš žuvies nugaros peleko. Lipčiui pakanka priplaukti prie ryklio, priglausti siurbtuką prie ryklio pilvo arba šono, tuomet, sutraukdamas raumenis, jis sudaro dalinį vakuumą ir prisitvirtina prie ryklio. Rykliui taršant grobį lipčius atpalaiduoja siurbtuko raumenis ir atsiskyręs nuo ryklio renka maisto likučius. Pasisotinęs jis vėl prisisiurbia prie ryklio ir laukia kitos aukos. Toks reiškinys yra vadinamas komensalizmu, t. y., valgymu prie to paties stalo.
Lipčius yra labai prastas plaukikas, todėl rykliui sudoroti savo palydovą yra lengvas uždavinys. Tačiau jis to nedaro. Kodėl? Atsakyti į šį klausimą bandyta jau seniai, o pirmosios atsakymo versijos dabar ichtiologams kelia tik juoką. Seniau manyta, kad lipčiai padeda rykliui medžioti. Stebėdami aplinką jie neva signalizuoja plėšrūnui apie pasirodžiusią auką. Iš tiesų atsakymas yra visai kitoks. Rykliai turi nemažai tikrų parazitų — nuo mikroskopinio didumo iki didžiulių vėžiagyvių - izopodų, gyvenančių ryklio žiaunose, nasruose bei odoje. Kaip tik lipčiai ir apvalo savo šeimininką nuo parazitų.
Lipčius minimas jau senovės legendose. Graikai jį vadino „laivų sulaikytoju". Istorikas Plinijus pasakoja, kad į Antiumą vykstantį imperatorių Kaligulą sulaikė nelemtieji lipčiai, kurie neleido jo laivui pajudėti iš vietos, nepaisydami 400 irklininkų pastangų. Dėl Marko Antonijaus pralaimėjimo prie Antiumo taip pat kaltinamos šios žuvys, sulaikusios laivą tuo metu, kai Antonijus įsakė stoti į mūšį.
Žinomos kelios lipčių rūšys. Viena jų (Echeneis nauciates) užauga maždaug iki metro ilgio ir paprastai yra aptinkama prie ryklių šiltose jūrose. Kita rūšis (Remora remora) maža, vos 30 centimetrų ilgio. Dar vienos rūšies lipčius (Remora brachyptera) — taip pat nedidukas, randamas prie kardžuvių. Lipčiai dažnai gyvena didesniųjų ryklių žiotyse ir žiaunų plyšiuose. Pastebėta, jog lipčiai limpa ir prie mantų, jūros vėžlių bei banginių. Jie ne visą laiką minta svetimais trupiniais. Ryklio atgabentas į smulkesnių žuvų būrį, lipčius kartais pasileidžia ir plaukia pats medžioti. Tačiau greit parskuba atgal.
Kristupas Kolumbas pasakojo matęs Naujajame Pasaulyje keistą žuvį. Vietiniai gyventojai ją pririša prie virvės ir nuleidžia į jūrą; čia ji prisisiurbia prie vėžlio ir kartu su juo ištraukiama atgal į valtį. Žmonės lipčių naudojo kaip žvejybos priemonę. Kai kuriose Australijos ir Kinijos dalyse, Zanzibare ir Mozambike ir dabar taip gaudomi vėžliai.
Lipčius turi ir konkurentą - tai žuvis locmanas. Bet apie tai kitame straipsnelyje.
