„Tai nėra drąsa ar spontaniškumas. Net ir tikėdama savo idėja šimtu procentu apsvarsčiau finansines galimybes, savo atsakomybes ir aiškiai žinojau, kaip tą idėją įgyvendinsiu. Atsakius į daugelį klausimų, galima daryti sprendimus. Reikia suprasti, kad tai taip pat yra darbas – kiekvieną dieną sužinai šimtą naujų dalykų ir išsprendi dešimtį mažesnių ar didesnių problemų. Savo kasdienybę juokais vadinu pirmų kartų maratonu – daugelis dalykų yra nauji, juos atrasti ir jų mokytis tenka kasdien“, – savo patirtimi dalinasi A. Savicka.
Apie savo kūrinius sakote, kad tai suknelės, kurios turi istoriją. Kokią istoriją papasakotų jūsų mėgstamiausia suknelė?
Gana smagi yra mano išleistuvių suknelės istorija. Jos modelį nusižiūrėjau iš filmo „Kaip prarasti vaikiną per 10 dienų“. Suknelę man ir dar kelioms mano geriausioms draugės siuvo mūsų klasioko mama – profesionali siuvėja, tuo metu dirbusi siuvykloje, siuvančioje ganėtinai brangiems užsienio prekės ženklams. Vieno jų etiketę jį prisiuvo ir ant mūsų suknelių. Tai buvo pirmoji mano pačios „kūrybos“ „prabangos“ prekė. Vis dar turiu ją spintoje ir tikrai ją dar bent kartą užsidėsiu.
Savo spintoje saugau ir daugiau atsiminimais apipintų rūbų. Pavyzdžiui, turiu keletą beverčių, bet išskirtinių suknelių ar megztinių iš dėvėtų drabužių parduotuvės, turiu paltą, kurį pirkau prieš dvylika metų. Bet tai tik keli pavyzdžiai. Pastebiu, kad kuo labiau mane supa daiktai, tuo mažiau man jų reikia ir tuo mažiau gaila su jais atsisveikinti.
Manau, kad tai, jog žmonės prisiriša prie tam tikrų daiktų arba sieja su jais atsiminimus, yra gerai. Tuomet daikto įsigijimas nėra toks vartotojiškas: žmogus skiria tam laiko, didesnę pajamų dalį, renkasi, ieško, kas jam tikrai prie širdies. Tokie daiktai ilgiau tarnauja ir teikia teigiamas emocijas kas kartą juos apsivilkus. Galbūt toks požiūris paskatins atsisakyti masinio apsipirkinėjimo, kai drabužiai perkami tik dėl to, kad norisi naujo daikto.
Ar kasdienybėje jus tikrai dažniausiai galima išvysti vilkint suknelę?
95 procentus laiko aš tikrai vilkiu sukneles. Turiu savo favorites, kurias nešioju tikriausiai kas antrą dieną. Jos yra panašaus kirpimo, bet skirtingų spalvų, kas labai palengvina rytinį apsisprendimą, ką apsirengti. Žinoma, turiu džinsų, kelnių, bet dėviu juos dažniau žiemą.
Neturiu progų puoštis – daug dirbu. Kasdienybėje tenka nuolat judėti, skubėti, nešioti neretai sunkius daiktus ar visa glėbį suknelių, tad mėgstu būti apsirengusi patogiai. Bet patogumas nebūtinai yra džinsai, jis gali būti moteriškas ir elegantiškas.
Baigėte žurnalistiką ir kurį laiką dirbote šioje srityje, tačiau pašaukimas kurti drabužius vis tiek nugalėjo. Ką patartumėte žmonėms, kurie nesijaučia laimingi savo darbe – kada įsiklausyti į vidinį balsą ir ryžtis keisti savo karjerą?
Mano karjeros vingis nuo žurnalistikos iki dizaino įvyko ne dėl to, kad žurnalistika man netiko. Ir prieš tai turėjau daug idėjų, kurios kildavo beveik kiekvieną savaitę, bet nei viena nebuvau patikėjusi rimtai. Šį kartą visai nesuabejojau. Žinojau, ko noriu, įsivaizdavau prekės ženklą nuo logotipo iki bendros estetikos. Prieš imantis įgyvendinti idėją, jau buvau apgalvojusi visus svarbiausius klausimus. Tačiau seną darbą taip pat atsimenu su nostalgija, nors tuo metu atrodė, kad jis manęs netenkina. Žurnalistika mane subrandino, davė daug vertingos patirties, bet džiaugiuosi, kad man neteks to daryti dar daug metų.
Ne kartą įvardinote, kad nelaikote savęs dizainere, o esate prekės ženklo kūrėja. Kuo, jūsų manymu, tai skiriasi? Ir koks yra dizainerių požiūris į prekės ženklų kūrėjus?
Taip, nelaikau savęs profesionalia dizainere. „Undress“ yra prekės ženklas, o aš esu žmogus, lemiantis jo estetinę kryptį, braižą. Iš dizainerių ar mados namų tikimąsi naujovių, iš prekės ženklų – tam tikro estetinio tęstinumo. Stengiuosi atsižvelgti į tendencijas, ypač spalvų, bet aklai jų nepaisau. Kuriu gan klasikinio braižo daiktus, jau žinau, kokie modeliai ar kirpimai yra universalesni, todėl juos, kiek pakeistus, prikeliu kiekvienoje kolekcijoje – žaidžiu faktūromis ar spalvomis. Itin pamėgtos yra marškinių tipo suknelės, todėl natūralu, kad stengiuosi pasiūlyti įvairių jų variacijų. „Undress“ nėra aukštoji mada, bet ir ne masinė produkcija. Tai gana nedidelio tiražo suknelės, skirtos dėvėti – kasdien ar progai pasitaikius. O dizaineriams prekės ženklai nėra tiesioginiai konkurentai – kiekvienas turime savo gerbėjų.
Kokie yra Lietuvos mados užkulisiai, ar jus, naujokę, kiti kūrėjai greitai priėmė į savo ratą?
Nuliūdinsiu, nes tikrai negaliu papasakoti mados užkulisių intrigų ar dramų. Tai yra labai įdomi, besiplečianti rinka, su aiškiais bruožais, tendencijomis. Džiaugiuosi, nes aplink dirbantys žmonės kuria labai daug gražių daiktų, stengiasi atrasti kokybę. Gaila, kad mūsų savikaina dažnai kyla dėl tobulėjančių technologijų ir mažų kiekių, tad negalime pasiūlyti tokių kainų, kaip masine gamyba užsiimantys ženklai.
Nepasakyčiau, kad pas mus vyrauja konkurencija. Atvirkščiai – atradau labai įdomių žmonių, su kuriais susitinkame, nagrinėjame vieni kitų gaminius, tai savotiška emocinė parama, kurios, deja, neturėjau tik pradėjusi verslą. To ryšio priežastis – skirtingas braižas. Visi atrandame savo pirkėją. Pavyzdžiui, aš išsiskiriu iš kitų savo gana klasikiniu braižu – mano akimis, jis švarus, neperkrautas, bet tuo pat metu moteriškas. Man nėra artimas griežtų linijų manimalizmas. Mėgstu formas pabrėžiančius drabužius.
Ko šiandien reikia lietuviškam prekės ženklui, kad jis išpopuliarėtų? Ar užtenka kurti kokybiškus drabužius?
Tikrai ne. Prekės ženklui reikia bendros visumos: aiškios krypties, auditorijos, pavadinimo, tekstų, bendravimo su pirkėjais, estetikos. O kokybė visada turi eiti šalia. Prekės ženklas turi įtikinti tavęs nežinančius žmones, kad esi vertas jų pasitikėjimo. Daug prekės ženklų šiandien veržiasi į užsienį, bet Lietuva taip pat yra labai puiki rinka, pilna galimybių.
Ar pati teikiate pirmenybę lietuviškiems ar užsienietiškiems prekės ženklams?
Kol kas dėviu savo prekės ženklo gaminius. Išbandau juos pirmoji, dėviu vykusius ir nevykusius modelius. Tačiau, jei žinau, kad galiu tarp lietuvių prekės ženklų rasti kažką, kas man patinka, visada perku lietuvišką daiktą, o ne užsienietišką. Smagu paremti kolegas ir lietuvių kūrėjus.
