Su partija „Drąsos kelias“ į Seimą kelią prasiskynė buvęs „Lietuvos žinių“ redaktorius Valdas Vasiliauskas ir žurnalistas bei publicistinių laidų vedėjas Vytautas Matulevičius. Su ta pačia partija kandidatavo ir daugiau žiniasklaidos atstovų, tačiau parlamentarų mandatų jiems gauti nepavyko.
Įkvepiantys pavyzdžiai?
Norisi atkreipti dėmesį, kad vienas įžymiausių žurnalistų, kuris itin daug pasiekė politikos srityje, yra dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Kadaise buvęs karo žurnalistas ruošė reportažus iš karštų taškų Irake, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje ar Osetijoje, vėliau jis perėjo prie kitos „ekstremalios“ srities – politikos, kurioje sėkmingai naudojo savo patirtį, įgytą žurnalistikoje. Ne kartą esame girdėję, kad A. Zuokas – puikus viešųjų ryšių specialistas, pasveriantis kiekvieną savo žodį ir puikiai išmanantis, kaip turi elgtis ir kalbėti politikas, kad būtų populiarus.
Kitas pavyzdys – laidų vedėjas Arūnas Valinskas, kuris sukūrė savo partiją ir surinkęs gana menišką komandą 2008 metais štrurmavo Seimo rinkimus, patekdamas į valdančiąją koaliciją. A. Valinskas užėmė Seimo pirmininko postą, tačiau po kurio laiko jo neteko. 2012 metais A. Valinskas į Seimą vis tiek kandidatavo, nepaisant to, kad jau buvo pareiškęs, kad politika nusivylė, tačiau antrą kartą A. Valinskui rinkėjų palaikymo neužteko.
Žiūrint į šiuos pavyzdžius, darosi smalsu, kaip sėkmingai žurnalistų patirtį išnaudos Seimo naujokai-žurnalistai. Juk žurnalistui dalyvauti politiniame gyvenime yra tas pats, kas teatro kritikui atlikti gulbės partiją. Laikas parodys, o kol kas nesinori pamiršti ir tų ketvirtosios valdžios atstovų, kurie politikų duonos paragavo tik rinkiminės kampanijos metu.
T. Viluckas: atsidūriau kryžkelėje
Publicistas Tomas Viluckas su partija „Drąsos kelias“ kandidatavo 19 numeriu daugiamandatės apygardos sąraše ir po rinkimų pakilo iki 16 vietos. Kandidatuodamas vienmandatėje Pajūrio apygardoje jis surinko nemažai rinkėjų balsų, tačiau jų nepakako išeiti į antrąjį turą.
„Ateinu į politiką trokšdamas įgyvendinti savo vizijas, idėjas, kurių netrūksta. Atsiranda galimybė įgyvendinti tuos sprendimų būdus, kuriuos siūlydavau savo komentaruose įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Svarbiausia, trokštu būti KITOKIU politiku – besivadovaujančiu krikščioniškomis vertybėmis, girdinčiu žmogų, ne viešpataujančiu, bet tarnaujančiu, dirbančiu Lietuvai, o ne interesų grupuotėms“, – rinkiminės kampanijos metu žadėjo jis.
Dabar, po rinkimų, Balsas.lt kalbintas žurnalistas teigia, kad atsidūrė savotiškoje kryžkelėje, kai nebežino – ar grįžti į senąsias vėžes, ar ieškoti kitų kelių.
„Tai yra tam tikra neišvengiamybė, kol kas bandau grįžti į darbą žiniasklaidoje ir toliau rašyti komentarus, bet vis tiek tam, ką įgijau, tam tikriems įgūdžiams, kuriuos įgijau rinkiminės kampanijos metu, norisi surasti kažkokį panaudojimą“, – sakė jis.
T. Viluckas tikino, kad ne pats sugalvojo patraukti politikos keliu, tiesiog gavo kvietimą iš visuomeninių organizacijų ir visuomenės veikėjų.
„Tam tikri politikai taip pat kalbino, būtent todėl kilo mintis mane pasiūlyti į Drąsos kelią“, – prisipažino jis.
Žurnalistas teigė, kad nė kiek nesigaili, kad išbandė savo jėgas politikoje, juk viena – rašyti politinėmis temomis, o visai kas kita – keletą mėnesių aktyviai dalyvauti toje veikloje.
„Labai praktiška politinę sistemą pamatyti iš vidaus ir suprasti, kaip ji funkcionuoja ir veikia. Tai tikrai labai puiki patirtis“, – paaiškino jis.
Pašnekovas taip pat akcentavo, kad rinkiminės kampanijos metu jis sutiko labai daug gerų žmonių, įgijo įdomių pažinčių, pamatė rinkėjų nuotaikas, o visa tai – neįkainojama. Anot jo, svarbiausia, kad kandidatuodamas į Seimą, žurnalistas perprato politinius mechanizmus, pamatyta politinė virtuvė iš arti leidžia geriau pažinti procesus ir juos analizuoti.
G. Aleknonis: pamačiau, kad nesu politikas
O štai laidų vedėjas, Vilniaus universitete dėstantis politinę komunikaciją Gintaras Aleknonis, taip pat kandidatavęs į Seimą su „Drąsos keliu“, teigia, kad ši patirtis padėjo jam suprasti, kad jis nėra politikas. „Drąsos kelio“ partijos sąraše jis kandidatavo penktu numeriu, tačiau po rinkimų jo reitingas nukrito į aštuntą poziciją. G. Aleknonis „per plauką“ netapo Seimo nariu.
„Nesigailiu, kad kandidatavau. Džiaugiuosi, kad įgijau patirties. Aš pamačiau tai, ko tu negalėtum pamatyti, jei iš šalies stebėtum. Svarbiausias dalykas politikoje – partijos vidaus komunikacija, o ne komunikacija su kitais“, – paaiškino jis.
Pašnekovas paaiškino, kad jis niekada nebuvo jokios partijos narys, o į politiką jį pakvietė partijos „Drąsos kelias“ lyderė Neringa Venckienė. „Jai atrodė, kad reikia paramos, man atrodė, kad reikia padėti žmonėms ir dėl to nuėjau į tą politiką“, – teigė jis ir pridūrė, kad džiaugiasi, kad rezultatas gavosi toks, koks yra, ir jis liko tik šalia politikos.
„Tai du skirtingi požiūriai – galima pasižiūrėti iš šalies ir galima pasižiūrėti iš vidaus. Iki šiol žiūrėjau iš šalies, dabar turėjau trumpą galimybę keletą mėnesių stebėti iš vidaus. Aš nepasakyčiau, kad buvau visa siela paniręs į tą politiką, bet man tai buvo labai įdomi gyvenimiška patirtis ir aš pamačiau, kad aš vis dėlto nesu politikas“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie savo ateities planus, G. Aleknonis tikino, kad jie nesikeičia. Jis paaiškino, kad visą laiką jo pagrindinis darbas buvo universitete, o žurnalistika – tai tik laisvalaikio užsiėmimas.
„Aš esu profesorius, dėstau universitete ir niekada iš šito darbo nebuvau pasitraukęs. Žurnalistika – ir komentarų rašymas, ir laidų vedimas – man buvo kaip hobis. Dabar ir toliau tęsiu savo darbus“, – sakė jis.
Publicistas prisipažino, kad iki Naujųjų metų komentarų nerašo, ilsisi po politikos, užsiima tik dėstymu.
„Studentams yra daug patirties, kai buvo rinkimų vajus – aš nenorėjau ir negalėjau su jais kalbėti, kas vyksta, dabar aš galiu kalbėti, nes kita situacija ir baigėsi rinkimai. Akademinė etika yra labai svarbu, manau“, – pabrėžė jis.