Interesų konfliktas kyla tada, kai asmuo, dirbdamas vieno intereso labui, tuo pačiu įsipareigoja kitam interesui. Išlikti lojaliu skirtingiems interesams sudėtinga. Tai sukelia moralinį diskomfortą, smukdo pasitikėjimą, trukdo dirbti profesionaliai. Šio konflikto zonoje vis dažniau atsiduria kolegos žurnalistai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neapibrėžia interesų konflikto sąvokos, todėl lieka plati dirva interpretacijoms.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gauna prašymų įvertinti vieną ar kitą situaciją interesų konflikto požiūriu. Žurnalistams kyla dilemų, kaip elgtis, kad būtų išvengta interesų konflikto.
Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas) draudžia žurnalistui, kuris vykdo savo veiklą, prisiimti bet kokius įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui (25 str.). Ar reiškia, kad be profesinės veiklos žurnalistas negali užsiimti jokia kita veikla?
Teisė ir etika
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, išnagrinėjusi situaciją Jurbarko rajone, 2009 m. liepos 13 d. paskelbė, kad žurnalistė D. B., dirbdama žurnalistės darbą ir Jurbarko rajono savivaldybės Taryboje, pažeidžia Etikos kodekso 25 straipsnio nuostatas. D. B. nuomone, darbas rajono laikraštyje ir atstovavimas rinkėjams rajono Taryboje prieštarauja darbo teisei.
Teisė ir etika yra skirtingi dalykai. Teisės pažeidimas ne visada reiškia etikos pažeidimą. Asmuo, nevykdantis įsipareigojimo išlaikyti kitą asmenį, pavyzdžiui, tėvas neskiriantis pinigų vaiko išlaikymui, nusižengia teisės normoms, tačiau niekam nešauna į galvą priekaištauti jam dėl profesinės etikos nesilaikymo.
Žurnalistika – tai sritis, kur etika ir teisė susijusios komplikuotais tarpusavio priklausomybės saitais. Kartais tam, kad išliktų etiškas, žurnalistas sulaužo taisykles ir joms nusižengia. Kiekvienas žurnalistas, gvildendamas sudėtingas temas, susiduria su apsisprendimo problema: teisė ar etika. Iš esmės tai vertybių hierarchijos, kitaip tariant – pasirinkimo, apsisprendimo ir interesų konflikto klausimas.
Lietuvos radijo ir televizijos Taryba 2009 m. spalio 6 d. nurodė LRT radijo ir televizijos laidų vedėjai Z. K. per nurodytą terminą pasirinkti: žurnalistiką ar politiką ir pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje. Z. K. manymu, ji galėjo sėkmingai derinti savo pareigas savivaldybėje ir LRT, todėl kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, prašydama išaiškinti, ar 2009 m. liepos 13 d. sprendimas dėl Jurbarko rajono žurnalistės ir tarybos narės D. B. taikytinas ir visais kitais analogiškais atvejais ir ar pagrįstai šio sprendimo nuostatos taikomos ir televizijos laidų vedėjams, neturintiems žurnalisto išsilavinimo, tokiu būdu jų darbą prilyginant profesionalaus žurnalisto darbui. Komisija išaiškino, kad kiekviena situacija yra individuali, todėl 2009 m. liepos 13 d. sprendimas negali būti taikomas visiems vienodai, o kartu priminė, kad Etikos kodeksas yra taikomas visiems, dirbantiems žurnalistinį darbą, tarp jų ir laidų vedėjams. Komisijos nuomone, laidų vedėjai, kaip ir žurnalistai, gali susidurti su interesų konfliktu. Z. K. atsisakė veiklos savivaldybės taryboje, pasirinko darbą televizijoje. Šiam apsisprendimui įtakos turėjo ir griežta darbdavio, t. y. LRT vadovybės, pozicija.
Žurnalistai ir politikai
Vieni pavojingiausių interesų konfliktų žurnalistikoje – žurnalistų įsipareigojimai politikams, dalyvavimas politinėje veikloje, funkcijos administracinėse ir politinėse organizacijose. Žurnalisto suverenas yra skaitytojas, klausytojas, žiūrovas. Savivaldybės tarybos nario, parlamentaro suverenas – partija, kuri iškėlė kandidatą ir jį rėmė. Lietuvoje savivaldybių tarybų nariai renkami tik pagal partijų sąrašus, tad nepartiniai asmenys į kandidatų sąrašus gali patekti tik kuriai nors partijai palaiminus. Tad derindamas tarybos nario ir žurnalisto veiklą asmuo įsivelia į interesų konfliktą. Ar sugebės žurnalistas, priklausydamas valdančiajai daugumai, kritikuoti valdžią? Arba, priešingai, būdamas opozicijoje, konstruktyviai vertinti valdžios žingsnius, susilaikyti nuo kritikos? Jei žurnalistas nori valdyti, jis gali siekti valdžios, tačiau turi pasitraukti iš žurnalistikos. Skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas turi būti tikras, kad jam teikiama informacija yra nešališka.
Politinė veikla susijusi su pačiom įvairiausiom gyvenimo sritim ir nėra sričių, tolimų nuo politikos, todėl neatsargu teigti, kad kultūros laidos vedėjas, dirbdamas ir savivaldybės taryboje, neįsivels į interesų konfliktą svarstant, pavyzdžiui, gatvių apšvietimo klausimą. Tačiau ir kultūros įstaigų veikla, ir gatvių apšvietimas finansuojami iš to paties biudžeto. Susisaistęs su politikais žurnalistas daug dažniau gundomas taryboje svarstomus reikalus perkelti į laikraščių puslapius.
Politiko kelią pasirinkęs žurnalistas dažniausiai teigia, kad taip jis geriau atstovaus gyventojų interesams. Tačiau žurnalistas turi kontroliuoti valdžios sprendimus. Tad tapatindamasis su politikais ir norėdamas atstovauti rinkėjams, jis verčiau atsisakytų profesionalaus žurnalisto darbo.
Žurnalistų angažavimasis su politikais pasireiškia įvairiausiais būdais. Vyriausioji rinkimų komisija 2009 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į žurnalistų ir leidėjų organizacijas, informuodama apie nevienodas politinės reklamos skleidimo sąlygas Šilalės rajono laikraštyje „Šilalės artojas“. Laikraštis atsisakė spausdinti kandidato reklamą. Laikraščio redaktorė L. Ž., kuri kartu yra ir laikraštį leidžiančios bendrovės direktorė, apygardos rinkimų komisijos nariams paaiškino, kad „savo laikraštyje šio kandidato reklaminės medžiagos nespausdins“, kito kandidato reklama buvo spausdinama. VRK surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir perdavė medžiagą teismui. VRK nuomone, laikraštis skleidė informaciją pagal išankstinius nusistatymus ir tenkino grupinius, politinius interesus. Sunku įsivaizduoti nešališką žurnalisto darbą žiniasklaidos priemonėje, kurio vadovai demonstruoja palankumą kuriai nors politinei partijai.
2009 m. lapkričio mėnesį LŽS Etikos komisiją pasiekė informacija apie dviejų Biržų rajono redakcijų nesantaiką, kuri persikėlė į laikraščių puslapius. Vieno laikraščio kritikų gretose atsidūrė rajono Tarybos narys K. S., kurio pavardė yra kito laikraščio metrikoje. Jeigu S. K. tikrai dirba laikraščio korespondentu, tuomet nusižengia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui. Politikai paprastai siekia apriboti žiniasklaidą, prisijaukinti ją, sudrausminti žurnalistus, matyti juos savo pusėje. Kuo glaudesni ryšiai su politikais, tuo didesnė grėsmė žurnalistų nepriklausomumui, nešališkumui.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gavo paklausimą, kuriame teiraujamasi, ar suderinamos žurnalisto ir Seimo nario padėjėjo pareigos, nurodant, jog E. Z. dirba Seimo nario padėjėju-sekretoriumi ir tuo pačiu Skuodo laikraščio žurnalistu. E. Z. atsakė, kad nepažeidžia įstatymų, o „politinį nepartinio Seimo nario pasitikėjimą laiko didele garbe ir nė nemano jaudintis dėl žmogiško pavydo, kuriuo „serga" kai kurie tokio pasitikėjimo neturintys kolegos“. Prisiimdamas įsipareigojimus skaitytojams ir politikui, E. Z., pats to nesuvokdamas, atsidūrė pačiame interesų konflikto epicentre.
Interesų konflikto pavojingumas
Šis konfliktas pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Net kasdienė mokytojo veikla, jei jis verčiasi korepetitoriaus praktika ir vertina mokinį, sukelia interesų konfliktą. Žurnalistams, kurie rengia medžiagas apie automobilius, gamintojai kartais suteikia galimybę ilgesnį laiką nemokamai naudotis automobiliu, kad šis deramai įvertintų jo privalumus ir trūkumus. Nemokamai nauju automobiliu besinaudojančiam žurnalistui vargu ar pavyks išlikti nešališku. Būti lojaliu vienu metu skaitytojui ir gamintojui neišeina.
Žurnalistika yra visuomenės pasitikėjimo profesija. Žurnalisto reputacija nulemia jo vertę. Jei žurnalistas įsipainioja į interesų konfliktą, jis tampa lengvai pažeidžiamas, pasitikėjimas juo gali susvyruoti. Todėl esminė profesionalaus žurnalisto veiklos sąlyga – jo saugumo užtikrinimas. Dar neturime taisyklių, kurios padėtų žurnalistui apsispręsti, kaip elgtis, kad savo darbe jis jaustųsi saugus, kurios užtikrintų žurnalisto veiklos patikimumą, apsaugotų silpnąsias ir lengvai pažeidžiamas puses. Greta sąžiningumo ir nešališkumo yra dar vienas būdas užtikrinti saugumą – tai interesų konflikto vengimas. Net kai žurnalistas užsiima veikla, kuri neprieštarauja jo profesinei veiklai, jo pareiga būtų informuoti apie tai darbdavį.
Žurnalistai ir viešieji ryšiai
Pasitikėjimą žurnalisto profesionalumu gali griausti interesų konfliktai, kylantys iš santykių su viešaisiais ryšiais ir ryšiais su visuomene. Žiniasklaida ir viešieji ryšiai panašūs visuomenės informavimo procesų išmanymu, tačiau žurnalistai atsakingi už objektyvų informavimą, o viešųjų ryšių užduotis – formuoti visuomenės nuomonę.
Žurnalistai informuoja kaip įmanoma nešališkiau. Ryšių su visuomene darbuotojas visada yra vienoje pusėje su darbdaviu. Šiame uždavinių skirtume slypi interesų konfliktas, į kurį veda abiejų funkcijų vykdymas vienu metu. Žurnalistas, dirbdamas ir atstovu spaudai, praranda patikimus skaitytojus, taip pat juos praranda žiniasklaida, kurioje jis dirba. Artimi žurnalistų ir ryšių su visuomene darbuotojų santykiai gali virsti draugišku spaudimu žurnalistams. Šiandieninė situacija rodo, kad demarkacinė linija tarp žurnalistikos, ryšių su visuomene ir viešųjų ryšių nyksta, nes vis daugiau profesionalių žurnalistų dirba abiejuose frontuose.
Lietuvos situacija ypatinga dar ir tuo, kad ryšių su visuomene ir viešųjų ryšių darbuotojai gali tapti žurnalistų profesinio susivienijo nariais. Narystę užtikrina žurnalisto išsilavinimas.
Užsiimdamas vienu metu žurnalistine ir viešųjų ryšių veikla (rašydamas reklaminius straipsnius, dirbdamas įmonės atstovu spaudai ir kt.) žurnalistas laužo profesinės etikos normas. Tačiau tokią veiklą sėkmingai gali derinti žiniasklaidos darbuotojai, nepretenduojantys į profesionalaus žurnalisto vardą (profesionalaus žurnalisto statusas Lietuvoje neįteisintas), dirbantys įvairių firmų leidiniuose, redaguojantys biuletenius, t. y. užsiimantys veikla, panašia į žurnalistiką.
Žurnalistai ir dovanos
Posovietinių šalių, įskaitant Lietuvos, žurnalistų forume Maskvoje 2009 m. gruodžio mėnesį dalyvavę keletas Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovai dovanų gavo Rusijos valstybinės naujienų agentūros nešiojamus kompiuterius, kurių vieno vertė apie 900 litų. Dovanas teikusi naujienų agentūra teigia, kad tokiu būdu norėjusi pabrėžti modernų žurnalistų darbo pobūdį modernioje aplinkoje.
Etikos kodekso 27 str. nurodo, kad žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Žurnalistas kiekvienu atveju privalo pranešti visuomenei apie gautą bet kokią paramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai. Etikos kodekso 28 straipsnis nurodo, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi atsiriboti nuo bet kokių mėginimų jam įsiteikti apdovanojimais, privilegijomis ir pan.
Ar seminare Maskvoje Baltijos šalių žurnalistai tapo dovanų įkaitais? Lietuvoje ši tema tapo aktuali praėjus maždaug dviem mėnesiams po įvykio. Dovanų gavėjai apie dovanas viešai nepranešė. O jei norėtų pranešti, kaip turėtų tai padaryti? Etikos kodeksas įpareigoja, bet vykdymo procedūros nenumato. Iki šiol neteko susidurti su atvejais, kad žurnalistai viešai skelbtų apie gaunamas dovanas ar paramą.
Yra dar keli svarbūs aspektai, vienas iš jų – dovanų vertė. LŽS Etikos komisijos nariai, vertindami situaciją, reiškė įvairias nuomones. Apie kokio dydžio dovanas žurnalistas privalo pranešti: visas, pradedant knyga ir rašikliu, ar tik vertingas? Šios dovanos turi ir komercinę pusę – kompiuterių savininkams leidžiama nemokamai pasinaudoti kai kuriais agentūros produktais. Jeigu kompiuteriai dovanojami su intencija, kad galbūt atitinkamas leidinys pirks naujienų agentūros paslaugas, o kompiuteris yra priemonė perduoti ir sutalpinti reklamuojamus informacijos produktus, tai etikos pažeidimo galima ir neįžvelgti.
Susimąstyti verčia tai, kad dovanas teikė užsienio šalies valstybinė agentūra. Nemokamų pietų, kaip žinia, nebūna. Į klausimą, ar Baltijos šalių žurnalistai, priimdami šias vertingas dovanas, atsidūrė interesų konflikto zonoje, reikėtų atsakyti: labiau taip negu ne.
Interesų konfliktas ir etika
Interesų konfliktai gali būti realūs, kai klausimą būtina spręsti „čia ir dabar“, arba galintys kilti ateityje. Todėl vengiant įsivelti į interesų konfliktus labai svarbus vaidmuo tenka etikos normoms. Jos tarsi alyva, sumažinanti trintį visuomenės mašinoje.
Klasikinė etikos dilema glūdi tame, kad nebūna idealaus sudėtingų situacijų sprendimo. Žurnalistui, sprendžiančiam dilemą, tenka vienas vertybes aukoti kitų vardan.
Ekonominio sunkmečio sąlygomis mažų redakcijų darbuotojams iškyla reali grėsmė netekti darbo, todėl išlikti stengiamasi visais įmanomais būdais, sutelkiant visų darbuotojų pastangas. Tampa įprasta, kad žurnalistai užsiima ir reklamos paieškomis. Šis kelias labai slidus. Ekonomiškai stiprių leidinių darbuotojams net į galvą nešauna, kad taip gali būti. Mažų leidinių žurnalistai turi būti susiformavę labai tvirtas moralines nuostatas ir nė akimirkai neužmiršti, kad reklamos užsakovas gali siekti daryti įtaką publikacijos turiniui.
Interesų konfliktas savaime nėra pažeidimas ar nusižengimas. Tai situacija, kai gali kilti nepageidaujamų pasekmių. Joks kodeksas negali uždrausti asmeniui turėti įvairių interesų, tačiau juos tvarkyti reikėtų taip, kad nekiltų interesų konfliktų. Žurnalistui reikėtų vengti imtis temų, kylančių iš jo asmeninių interesų. Pamokanti yra užsienio praktika, kai žurnalistui draudžiama nušviesti temą, kuri susijusi su jo nedarbine (visuomenine) veikla. Jei žurnalistas dalyvauja organizacijoje, kuri kovoja prieš genetiškai modifikuotų organizmų platinimą, jis negali apie tai rašyti, nes tai neužtikrins informacijos nešališkumo.
Viktoras Trofimišinas, LŽS Etikos komisijos pirmininkas
