Aštuoniolikmečiui Tomasui Leinui, kuris pernai mokyklos valgykloje nušovė tris mokinius, Jungtinių Valstijų teismas paskyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Savo poelgiais teisme žudikas dar labiau skaudino aukų artimuosius.
Kliudė 5 moksleivius
Teisėjas Deividas Fahris T. Leiną būtų nuteisęs ir mirties bausme, bet negalėjo to padaryti, nes vykdydamas nusikaltimą šis buvo nepilnametis. Tad teismas jį pasiuntė kalėti iki gyvos galvos – be teisės būti kada nors išleistam į laisvę.
Žudynes Šardono mieste, mokyklos, kurioje jis buvo mokęsis, valgykloje T. Leinas įvykdė praeitų metų vasario 27-ąją. Mokiniams pusryčiaujant, jis ten įbėgo ir ėmė padrikai šaudyti. Kulkos kliudė kelis moksleivius.
Šešiolikmetis Danielis Parmertoras nuo šūvio į galvą mirė iškart, o kiti buvo nuvežti į ligoninę. Gydytojams nepavyko išgelbėti taip pat 16 metų Demetrijaus Hiulino ir septyniolikmečio Raselo Kingo gyvybių – po keleto dienų jiedu mirė.
Septyniolikmetis Nikas Volzakas, į kurį pataikė net 4 kulkos, dabar juda tik su invalido vežimėliu, nes jam paralyžiuota visa apatinė kūno dalis. Džojus Rikeris (18 m.) buvo išleistas iš ligoninės kitą dieną. Šešiolikmetis Neitas Miuleris buvo sužeistas lengvai – kulka jam tik kliudė ausį.
Nusikaltėlį tuomet valgykloje nuginklavo kūno kultūros mokytojas Frenkas Holas. Jis atėmė pusiau automatinį 22-ojo kalibro pistoletą, tačiau T. Leinui pavyko pasprukti. Toli jis nenubėgo – buvo sulaikytas šerifo pavaduotojo Džonas Bilisikas.
Žudikas neatgailavo
Teisiamas T. Leinas visai neapgailestavo dėl savo nusikaltimo ir elgėsi ciniškai. Paskutiniame teismo posėdyje, kai buvo skelbiamas nuosprendis, jis nusivilko marškinius ir liko tik su baltais sportiniais marškinėliais, ant kurių su ranka buvo užrašyta: „Killer“ (liet. žudikas). Marškinius su tokiu užrašu jis vilkėjo ir tąkart, kai šaudė valgykloje. Viso teismo posėdžio metu jis šypsojosi bei rodė nepadorius gestus. Teisėjui jis parodė pakeltą į viršų vidurinįjį pirštą, o kalbant jo aukų artimiesiems laidė replikas. „Šia ranka, kuria aš nuspaudžiau gaiduką ir nužudžiau jūsų sūnus, dabar masturbuojuosi atminimui. Užsikruškit visi“, – ciniškai šaipėsi T. Leinas.
Prokuroras Džeimsas Fleizas vėliau pripažino, kad ir jis nesitikėjo tokio akibrokšto teisme, nors žinojo, kad per tardymus T. Leinas elgėsi nepadoriai. Taigi nuteistasis tikrai esąs baisus žmogus, įvykdęs tris apgalvotas žmogžudystes.
T. Leinas taip ir neatskleidė priežasčių, kodėl šaudė mokykloje. Teisėjas mano, kad taip jis darė norėdamas išgarsėti. „Džiaukis, kad tave saugo tiek daug policininkų, – teisme sakė paralyžiuoto N. Volzako motina. – Gali šypsotis, gali mus įžeidinėti, bet tu esi tikras velnias“. Panašiai kalbėjo ir nužudytojo D. Parmertoro motina Dina: „Tu neturis teisės vadintis žmogumi. Tu siaubūnas, o kartu ir apgailėtinas bailys“.
Nuteistojo sesuo Seidė faktiškai atsisakė savo brolio. Ji pareiškė, kad tas žmogus, kuris sėdi teisiamųjų suole, nuo šiol jai nesąs brolis, ir atsiprašė aukų artimųjų. Ji taip pat sakė, kad tas įvykis ir jų šeimai tapęs tikra tragedija.
Teismo proceso metu žudikas reikalavo, kad advokatai neieškotų jokių bausmę švelninančių aplinkybių. Tačiau paskelbus nuosprendį advokatas Ianas Fridmanas sakė, kad paduos apeliaciją, tačiau pats pripažino nemanąs, kad ją patenkins.
Pasigilinus į nuteistojo gyvenimą, matyti, kad monstrą iš T. Leino galėjo padaryti ir jo bendraklasiai, kurie nuolat iš jo tyčiodavosi. Būdamas penkiolikmetis, jis du kartus buvo areštuotas už muštynes viešoje vietoje. Jos kildavo, kai T. Leinas keršydavo savo skriaudikams. Prieš metus depresijos apimtas T. Leinas iš tos mokyklos, kurioje vėliau šaudys, perėjo į kitą. Ten jam sekėsi kiek geriau, pedagogai jį laikė draugišku, tik uždaru ir nepasitikinčiu savim. Du mėnesiai iki tragedijos T. Leinas savo socialinio tinklo paskyroje prakeikė žmoniją ir parašė: „Mirkite visi“.
Debatai dėl ginklų
Šaudymai JAV mokyklose nėra retenybė. T. Leinas įvykdė žudynes praeitų metų vasario 27-ąją, o jau metų pabaigoje Konektikuto valstijoje, Sendi Huko pradinėje mokykloje, per panašų šaudymą žuvo net 28 žmonės. Nužudęs savo motiną dvidešimtmetis Adamas Lanza įsiveržė į pradinę mokyklą ir nušovė dar 26 žmones, tarp jų – 20 vaikų, o galiausiai nusišovė pats.
Tyrėjai nerado jokių laiškų ar dienoraščių, kurie galėtų paaiškinti siaubingo A. Lanzos išpuolio motyvus. Buvę klasės draugai anksčiau apie A. Lanzą kalbėjo kaip apie protingą, bet užsisklendusį mokinį, vadino „nutolusiu“ ir „vienu iš gotų“. Teisėsaugininkai mano, kad jis galėjo turėti kokį nors asmenybės sutrikimą.
Žudynės, per kurias A. Lanza šaudė iš pusiau automatinio šautuvo, Jungtinėse Valstijose išprovokavo nacionalinius debatus dėl ginklų kontrolės. Prezidentas Barakas Obama pažadėjo palaikyti naują teisės aktą, kuriuo ginklai, panašaus tipo, kaip naudotas A. Lanzos, būtų uždrausti. Prezidentas sakė, jog 20 šešiamečių ir septynmečių, 6 šešių suaugusiųjų nužudymas vienoje pradinėje mokykloje turėtų tapti stipria paskata įstatymų leidėjams imtis veiksmų – netgi kai išblės pirmasis sukrėtimas. Anot B. Obamos, dauguma amerikiečių pritaria informacijos apie visus šaunamuosius ginklus įsigyjančius asmenis nuodugniam tikrinimui. Planuojama išplėsti psichiatrinės priežiūros sistemą, kad psichologinių problemų turintys žmonės nesigriebtų masinio smurto.
Ne visi pritarė tokiam prezidento pareiškimui. Įtakingiausia JAV ginklų lobistų organizacija pareiškė griežtai nepritarianti bet kokiems papildomiems šaunamųjų ginklų ir šaudmenų prekybos suvaržymams. Girdi, pasiūlymas įstatymu uždrausti kovinių ginklų ir didelės talpos šovinių dėtuvių bei juostų pardavimą esąs fiktyvus, neveiksiąs kaip tikimasi. Šaudynių bangą Amerikoje galinti sustabdyti ne griežtesnė šaunamųjų ginklų pardavimo ir naudojimo tvarka, o didesnės pastangos persekiojant nusikaltėlius ir tobulinant sutrikusios psichikos pacientų kontrolę.
Savotiškai į diskusijas dėl ginklų stiprinimo kontrolės suragavo eiliniai amerikiečiai – jie užplūdo ginklų parduotuves. Taip būdavo ir po kitų žudynių.
Manoma, kad Jungtinėse Valstijose 2009 metais turėta apie 310 mln. ne karinių šaunamųjų ginklų – maždaug po vieną kiekvienam piliečiui. Apskaičiuota, kad Amerikoje tikimybė būti nušautam 20 kartų didesnė negu kurioje nors kitoje išsivysčiusioje šalyje.
Pradžia padaryta
Kai kurie pakeitimai jau padaryti. Niujorko valstijos asamblėja priėmė griežčiausią JAV ginklų kontrolės įstatymą. Tai pirmoji valstija, pradėjusi įgyvendinti ginklų kontrolės reformą.
Naujuoju įstatymu, kuris vadinamas Niujorko saugiu šaudmenų ir ginklų kontrolės aktu, draudžiami ginklai, kurie turi didesnę negu 7 šovinių dėtuvę, specialūs pusiau automatiniai šautuvai ir pistoletai. Be kita ko, įvestas privalomas visų ginklų pardavimo patikrinimas. Perkant ginklą, nuo šiol valstybės pareigūnai reikalaus pateikti psichiatro pažymą apie pirkėjo, kuris, kaip manoma, gali kelti pavojų sau ir visuomenei, sveikatos būklę. Teisėsaugininkai turės teisę konfiskuoti ginklą iš nestabilios psichikos asmens.
Tik faktai
Kruviniausios žudynės, įvykdytos JAV mokyklose
Tragiškiausias per JAV istoriją žudynes mokslo įstaigoje 2007 metų balandžio 16 dieną įvykdė Virdžinijos politechnikos instituto ir valstijos universiteto studentas Sing Hi Čo. Per dvi atakas jis nušovė 32 žmones, o galiausiai nusišovė. Pavydo apimtas, smurto manijos kamuojamas ir užguitas studentas, prieš ištaškydamas smegenis sau, nušovė 32 žmones, tarp kurių buvo ir studentų, ir dėstytojų. Dar daugiau jų sužeidė.
O viskas prasidėjo ankstų pirmadienio rytą, kai Virdžinijos technologijos universiteto bendrabutyje korėjietis studentas Sing Hi Čo nušovė du studentus. Vėliau paaiškėjo, kad viena šių aukų – mergina. Sing Hi Čo buvo ją įsimylėjęs, o ji tuo pačiu neatsakė. Išvydęs ją su tariamu jos meilužiu korėjietis įsiuto – žudynės, jo manymu, buvo geriausiais kerštas. Po pirmųjų šūvių į universiteto teritoriją atvykusi policija pamanė, kad tai, kas ką tik įvyko, tebuvo pavienis konfliktas, o žudikas greičiausiai jau seniai pasprukęs iš nusikaltimo vietos. Universiteto administracija studentams išsiuntinėjo perspėjantį elektroninį laišką – paragino studentus būti atsargius ir pastebėjus ką įtartina tuoj pat pranešti. Vėliau daugelis studentų piktinosi, kad to buvę maža – juk daug kas to laiško tiesiog negavo.
Dalis pavyzdingai į paskaitas atėjusių studentų iš auditorijų patys nebeišėjo, nes po poros valandų pertraukos universiteto miestelį vėl sukrėtė žudynės. Beje, per šią pertrauką tarp žudynių Sing Hi Čo išsiuntė siuntinį JAV televizijai NBC. Šiame siuntinyje buvo pikta kalba iš 1800 žodžių, kurioje žudikas smerkia Ameriką, jos kultūrą ir žmones, taip pat 43 nuotraukos (iš jų vienuolikoje jis pozuoja su ginklu) ir 28 vaizdo klipai.
Pasigirdus naujiems šūviams, antrąkart į universitetą atvykusi policija rado iš vidaus užrakintas duris. Kai išlaužę duris policininkai pasiekė antrą aukštą, iš kurio sklido šūvių garsai, šaudymas liovėsi – Sing Hi Čo nusižudė.
***
2006 metų spalio 2 dieną Pensilvanijos valstijos kaime ginkluotas užpuolikas Čarlzas Karlas Robertsas (32 m.) įsiveržė į nedidelę amišų bendruomenės mokyklą, nušovė tris moksleives, o tada nusišovė. Įsiveržęs į mokyklą, kurioje tik viena klasė, Č. K. Robertsas pirmiausia liepė pasišalinti berniukams ir suaugusiesiems, paskui užsibarikadavo ir ėmė šaudyti į surištas mergaites, kurioms buvo įsakyta išsirikiuoti prie lentos. Č. K. Robertsas buvo pienvežio vairuotojas, nepriklausantis amišų bendruomenei. Jis paliko priešmirtinį savižudžio raštelį ir atsisveikinimo laišką savo žmonai ir vaikams, kuriuose mini prieš 20 metų nutikusį įvykį, už kurį jis atseit siekęs atkeršyti. Amišai – konservatyvi religinė bendruomenė. Jos nariai, kurių protėviai anabaptistai XVIII–XIX amžiuje į Šiaurės Ameriką atvyko iš Šveicarijos ir Vokietijos, yra išlaikę senovinę gyvenseną ir vengia modernios technikos – apsieina be elektros, nevažinėja automobiliais, nesinaudoja elektroninėmis priemonėmis.
***
1999 metais balandžio 20 dieną Kolumbaino vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai Erikas Harisas bei Dilanas Kleboldas nužudė 12 bendramokslių ir vieną mokytoją, sužeidė 21 paauglį, o tada nusižudė. Dar trys žmonės susižeidė bandydami išvengti kulkų.
Po šių žudynių kilo didžiulis nerimas dėl gotų kultūros ir žiaurių vaizdo žaidimų. Tiesa, tiesioginis ryšys tarp jų ir žudynių niekada nebuvo patvirtintas.
Žudynės Kolumbaino mokykloje – viena dažniausiai minimų tragedijų, įvykusių JAV mokyklose. Būtent šios žudynės, manoma, įkvėpė daugelį pastaraisiais metais ginklą prieš savo bendraklasius, bendrakursius ar dėstytojus pakėlusių žudikų, juolab kad apie šį įvykį vėliau buvo sukurtas ne vienas filmas, o ieškant šios tragedijos priežasčių daugelis romantizavo jos kaltininkus.
Tai nebuvo spontaniškos, neplanuotos žudynės. E. Harisas su D. Kleboldu visą jų eigą buvo gerai apgalvoję, pasirūpinę gausiu ginklų arsenalu. Lemiamą dieną į mokyklą jiedu išvyko vienu metu, bet skirtingais automobiliais. Iš anksto pasirūpino net tuo, kaip nukreipti specialiųjų tarnybų dėmesį nuo netrukus įvyksiančių įvykių – kiek toliau nuo mokyklos paslėpė bombą. Sprogimas turėjo atitraukti visų dėmesį, tačiau šis planas išdegė nevisai taip, kaip tikėtasi. Bomba sprogo, bet ne visu galingumu, tad didelės žalos nepridarė ir ugnis tuojau pat buvo užgesinta.
Tuo tarpu E. Harisas su D. Kleboldu į mokyklos valgyklą įnešė du krepšius – juose taip pat buvo bombos, nustatytos, kad sprogtų vienu metu. Sprogimo metu būtų žuvę daugiau kaip 600 mokinių. Viskas buvo suplanuota nepriekaištingai. Į valgyklą jiedu įžengė būtent tą akimirką, kai mokyklos sargas keitė vaizdo kamerų kasetes. Kai kasetė buvo pakeista, E. Hariso su D. Kleboldu valgykloje jau nebuvo nė kvapo – liko tik atneštieji krepšiai. Kodėl jiedu norėjo likti nepastebėti? Paaiškėjo, kad po sprogimo E. Harisas su D. Kleboldu ketino vaidinti išgyvenusias aukas. Taigi, pirmasis jųdviejų planas buvo nužudyti kuo daugiau žmonių, o patiems likti gyviems.
Palikę krepšius valgykloje, E. Harisas su D. Kleboldu grįžo į savo automobilius laukti sprogimo. Tačiau bombos nesprogo, tad abu nusikaltėliai ėmėsi atsarginio plano. Susitikę apsiginklavo ir patraukė tos pačios valgyklos link... Netrukus prasidėjusios žudynės priminė kompiuterinį žaidimą. Du jaunieji žudikai su šautuvais rankose vaikėsi moksleivius ir be jokio gailesčio juo šaudė – į galvas, nugaras, kur pakliuvo. Su keletu aukų netgi kalbėjosi, kodėl neturėtų jų žudyti. Vieniems pasisekė, kiti neįtikino. Vienos sužeistos merginos E. Harisas paklausė, ar ji tikinti Dievą; išgirdęs atsakymą: „Taip“, paleido šūvį į galvą.
Visa tai truko ilgiau kaip valandą. Viena mokytoja vėliau pasakojo, kad maždaug po pusvalandžio šaudynių ji išgirdo žudikus kalbantis, jog, girdi, nebesą jokio „jaudulio šaudyti“. D. Kleboldas pasakė: „Gal būtų linksmiau, jei pradėtume juos pjaustyti?..“ Tačiau kulkų buvo likę dar daug ir jiedu toliau tęsė kruviną žygį per mokyklą, šaudydami visus, kuriuos tik sutiko. Daug moksleivių, gulėdami draugų kraujo klane, išsigelbėjo tik apsimetę, kad yra mirę. Galų gale, matyt, pavargę ir nebejausdami azarto lakstyti po mokyklą, E. Harisas su D. Kleboldu nusišovė.
***
1966 metų rugpjūčio 1 dieną buvęs jūrų pėstininkas Čarlzas Vaitmanas Teksaso universiteto miestelyje nužudė 14 žmonių, o 31 sužeidė. Prieš tai jis buvo suspėjęs nužudyti savo žmoną ir motiną. Galiausiai pats krito nuo policininko rankos.
Augdamas Č. Vaitmanas buvo savo tėvų pasididžiavimas. Nuo ankstyvos vaikystės buvo puikus beisbolo žaidėjas, vietinėje bažnyčioje su dviem savo broliais patarnaudavo per mišias, tapo jauniausiu ir sumaniausiu skautu, o vos 6 metų tėvus pradžiugino aukštu intelekto koeficiento testo rezulatu – 138.
Vėliau viskas pradėjo keistis. Prieš tėvų valią 18 metų Č. Vaitmanas įstojo į karinį laivyną, vėliau buvo priimtas į Teksaso universitetą studijuoti mechaninės inžinerijos.
Studijų metais domėjosi karatė, nardymu ir medžiokle. Dėl pastarojo pomėgio kartą papuolė į bėdą – nušovęs elnią atsitempė į savo bendrabučio kambarį ir vonioje jį išskrodė.
Už tas „studentiškas išdaigas“ pašalintas iš universiteto, jis tęsė savo tarnybą laivyne. Netrukus vedė. Tarnybos metu buvo nuteistas už nelegalius lošimus ir savavališką ginklo laikymą. Vis dėlto tarnybą jis baigė garbingai ir vėl grįžo į universitetą.
Paskutiniais savo gyvenimo metais Č. Vaitmanas pradėjo skųstis slegiančia depresija, netgi lankėsi pas psichologus ir vartojo jų išrašytus stiprius narkotinius vaistus. Tačiau kentė ir kitus negalavimus – po mirties atlikus skrodimą, jo galvoje rastas smegenų auglys. Manoma, kad tai viena iš priežasčių, kodėl jis ryžosi beprotiškiems veiksmams, sukrėtusiems visą šalį.
Pirmiausia Č. Vaitmanas nužudė savo motiną. Priešmirtiniame laiške jis parašė nežinąs, kodėl taip pasielgė, atsiprašąs už tai motinos, bet tikisi, kad dabar ji laimingesniame pasaulyje. Taip pat šiame laiške aiškino, kodėl nužudęs savo miegančią žmoną. Kodėl žudė visai niekuo dėtus žmones iš universiteto, jis neužsiminė nė žodžiu. Visus savo užgyventus turtus jis paprašė paaukoti psichikos ligų tyrimo fondams – atseit gal kada nors pavyksią ištirti tokių kaip ši tragedijų priežastis ir užkirsti joms kelią.
