2007 m. Amerikos sukeltas sunkmetis skaudžiai smogė viso pasaulio šalims, taip pat ir Lietuvai. Jau dabar sunkiai rasi krizės nepaliestų žmonių, tačiau labiausiai, ko gero, nukentėjo sąžiningi investuotojai.
1929-1933 m. Didžioji depresija buvo tiesiai šviesiai vadinama vertybinių popierių krize. Per ekonomikos pakilimą žmonės it pamišę pirko įmonių akcijas - biržose, per investicinius fondus ir kitur. Buvo tikimasi ne tik praturtėti iš palūkanų, rašo „Respublika“.
Investuotojai buvo įtikinti, kad praradę darbą ar nepagydomai susirgę ir gaudami procentus jie galės visai padoriai gyventi.
Galbūt be rūpesčių gyvens ir jų vaikai, anūkai. Tačiau vertybinių popierių rinkos sukčiams su sąžiningais investuotojais sužaidus nesąžiningą pokerio partiją ir į rinką vienu metu išmetus didelį kiekį akcijų jų vertė nukrito iki nulio.
Nesąžiningiems investuotojams pasakiškai pasipelnius, sąžiningi liko prie sulūžusios geldos.
Atrodo, šiandien vėl sužaista partija, kurios laimėtojai gyvena labai toli nuo Lietuvos. Tačiau lietuviai vienaip ar kitaip buvo įtraukti į akcijų biržų ir kitų akcijas pardavinėjančių ar perpardavinėjančių galbūt nešvarių organizacijų žaidimus. Nors sunkmetis jau nevadinamas akcijų, o nekilnojamojo turto rinkos ar netgi finansų krize, tarp labiausiai nukentėjusių žmonių vėl atsidūrė vertybinių popierių rinkos žaidėjai.
Akys dumiamos moderniai
Anot žinovų, pats kapitalo suskirstymo į akcijas procesas nėra blogas dalykas. Priešingai - tai vienas didžiausių žmonijos išradimų. Nuo senų laikų vertybiniai popieriai buvo naudojami tam, kad investuotojai galėtų suprasti, kokia nuosavybės dalis jiems priklauso įnešus tam tikrą kiekį pinigų.
Negana to, iš naujai pritrauktų ar papildomais akcininkų įnašais surinktų pinigų buvo ir tebėra finansuojamos inovacijos, reiškiančios ne ką kita, o technologinį progresą. Taip pat – naujos darbo vietos, gamybos plėtra ir panašiai. Kol investavimas buvo tiesioginis, investuotojas pats prižiūrėjo, kaip jo įdėtas kapitalas panaudojamas, dalijamasi būdavo tai, kas uždirbama.
Analitikų tvirtinimu, problemos atsirado tuomet, kai akcijomis pradėta spekuliuoti, jas ėmė pardavinėti tarpininkai, o investuotojai patys jau sunkiai galėjo pamatyti, kaip panaudojamos jų kruvinu prakaitu uždirbtos lėšos. Ypač tas aktualu šiuolaikiniame, moderniu vadinamame pasaulyje, kai gali investuoti virtualius pinigus tiesiog neišeidamas iš namų, gauti palūkanas iš jų irgi neiškėlęs kojos, o kaip ir kur tavo pinigai naudojami - vienas Dievas težino.
Tiesa, akcijomis ir kitais vertybiniais popieriais prekiaujančios biržos, fondai, maklerių ir kitos įmonės tarytum įspėja žmones, kur jiems yra naudingiau investuoti. Šitaip sukuriamas ir solidumo įvaizdis.
Pavyzdžiui, jei atsiversi vieno iš Lietuvoje veikiančių investicinių bankų „Finasta“ internetinį puslapį, pamatysi, kad, tarkim, pensijų fondai yra suskirstyti net į penkias rizikos grupes – konservatyvaus investavimo, augančio pajamingumo, aktyvaus investavimo, racionalios ir nuosaikios rizikos. Šalia lyg tarp kitko pabrėžiama, kokiai amžiaus grupei kiekviena rizika skirta.
Pasak „Finastos“ tinklalapio, konservatyvūs fondai, kurių dalyvių pinigai investuojami į palyginti saugius, pavyzdžiui, Europos Sąjungos vertybinius popierius, labiausiai tiks „vyresnio amžiaus žmonėms“. O štai jauniems, veržliems arčiausios prie širdies turėtų būti rizikingos investicijos. Tos, kurios keliauja į Rusiją, Ukrainą ar Balkanų šalis, bet už kurias siūlomi didesni procentai.
Lietuviai investuoja jau 15 metų - nuo tada, kai atsirado Vilniaus vertybinių popierių (VVP) birža, šiandien garsiai vadinama „Nasdaq OMX“.
Ji - tarptautinės akcijų biržos „Nasdag“, kurios būstinė yra Niujorke (JAV), dalis. Maždaug prieš ketverius metus savo paslaugas pasiūlė ir įvairūs licencijas Lietuvoje gavę fondai, maklerių įmonės. Tad pinigų viliotinis iš lietuvių vyko ir tebevyksta pasiutišku tempu. Tačiau jau dabar kyla įtarimų, kad didžioji dauguma lošėjų ne tik kad nieko neišlošė, bet ir apmaudžiai prasilošė.
Sukrečiantys skaičiai
Kaip „Respublikai“ teigė tokio pobūdžio lošimo namus, t.y., atsiprašome, biržas ir investicines bendroves, kontroliuojanti Valstybinės vertybinių popierių komisijos (VVPK) vyriausioji specialistė Miglė Mockutė, šiuo metu į akcijas ir kitus vertybinius popierius savo pinigus yra „įmerkę“ apie 42 tūkst. dalyvių. „Dalyviais mes juos vadiname dėl to, kad tarp jų yra piliečiai, įmonės, taip pat piliečiai, investavę į skirtingų fondų akcijas“, - sakė pašnekovė.
Anot statistikos, nuo, tarkim, VVP („Nasdaq OMX“) įsikūrimo pradžios iki 2008-ųjų pradžios, kai buvo ekonominis pakilimas, šioje biržoje buvo parduota vertybinių popierių už 33,95 mlrd. litų, o dienos apyvarta išaugo nuo vidutiniškai 807 tūkst. litų iki vidutiniškai 8,85 mln. litų.
Dar praėjusių metų viduryje „Nasdag OMX“ vadovai gyrėsi, kad bendra rinkos kapitalizacija per penkiolika metų pasistiebė į viršų 280 kartų – iki 19,6 mlrd. litų, o biržos indeksas nuo 2000-ųjų sausio 1 dienos ūgtelėjo net 321 proc.!
„Laimėjimai“, mūsų vertinimu, labai priminė tuos rezultatus, kuriuos skelbdavo atvirai finansinių piramidžių principu dirbdavusios aferistų kompanijos - bankas „Sekundė“ ir panašios.
Laikas parodė, kad toks vertinimas nebuvo iš piršto laužtas. Kompanijos BBC duomenimis, jau 2008-aisiais Vilniaus biržoje kotiruojamų įmonių rinkos vertė sumenko 62,16 proc. - iki 9 mlrd. litų. Be to, labiausiai iš Baltijos šalių praėjusiais metais siaurėjo Vilniaus biržoje kotiruojamų įmonių akcijų kainos. Pagrindinis Vilniaus biržos indeksas 2008 m. irgi smuko tragiškai - 65,14 proc. Anot BBC, susitraukė ir visa mūsų šalies akcijų rinka - net 71 procentu.
Šokiruojančius duomenis pateikė ir VVPK atstovė M. Mockutė.
Pasirodo, šalyje veikiančių fondų vertė per praėjusius metus nukrito net 879 mln. litų - nuo 1 mlrd. 261 mln. litų. Kitaip tariant - net 70 procentų. Kas po to galėtų paneigti, kad tiesiog vidury dienos KAŽKAS pagrobė sąžiningų lietuvių į akcijų biržas ir fondus suneštus dešimtis milijonų?!
Tačiau M. Mockutė sakė, kad tai, kiek lietuviai prarado pinigų, dar anksti kalbėti. „Yra žmonių, kurie prasidėjus sunkmečiui suskubo parduoti akcijas ir atgavo už jas visus ar bent dalį investicijų. Tačiau yra ir tokių, kurie laukia. Matyt, tikisi, kad sugrįš geresni laikai, akcijų vertė vėl pakils. Tokių - dauguma. Kiek turto jie prarado ir ar apskritai prarado, kol kas neįmanoma suskaičiuoti“, - sakė VVPK vyriausioji specialistė.
M. Mockutė atsisakė komentuoti ir spėjimą, kad per daugiau nei penkiolika metų, kai mūsų šalyje egzistuoja vertybinių popierių birža, žaisdami biržoje lietuviai prarado keliskart daugiau, nei gavo.
Pasaulio patirtis
Didžiosios depresijos, kitų panašių, kaip įtariama, dirbtinai sukeltų krizių patirtis nieko gera nežada. Įtariama, kad piktybiniai krizių sukėlėjai vėliau patys superka fantastiškai atpigusias pelningų įmonių akcijas ir tampa jų šeimininkais. Dažnai toks veiksmas vadinamas „ekonomikos globalizavimu“.
Aišku, vargu ar mes, Lietuva, esame tarptautinių aferistų taikiklyje pats svarbiausias taikinys. Pasaulio akcijų rinkos kapitalizacija praėjusiais metais buvo vertinama 45 trilijonais litų, tad mūsų, tautinė, rinka čia atrodo it lašelis Ramiajame vandenyne. Tačiau pasitaikius progai apsukrūs verteivos kažin ar praleis progą ir mus įsigyti – susiklosčius progai praversime.
Vidmantas Užusienis
