Tikrieji Amerikos Didžiosios depresijos (1929-1933 m.) kaltininkai buvo įvardyti krizei dar nepasibaigus, tačiau vargu ar tai bus padaryta šiandien.
Anot kai kurių analitikų, šitaip yra dėl to, kad beveik per prievartą suglobalintam pasauliui šiandien vadovauja viena supervalstybė - Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), už kurios nugaros saugiai įsitaisę esą ir sėdi dabartinės krizės kaltininkai, rašo „Respublika“.
Galbūt iš tiesų niekuomet nesužinosime, kas jie tokie, tačiau tikruosius prieš 70 metų sukeltos Didžiosios depresijos kaltininkus įvardyti galime. Ir tokią galimybę, įtariu, turime tik dėl to, kad XX a. pradžioje ir viduryje planeta dar nebuvo vienapoliarinė, beveik visa pakišta po vieno valdovo padu. Mažiausiai joje buvo du, trys ar net daugiau polių, pro kuriuos prasiverždavo ir kitokia, ne oficiali, tiesa. Jos nuotrupos pasiekė ir mus.
Sukčių metodais
Kaip ir prasidėjus šiandienos sunkmečiui, taip ir prieš septyniasdešimt metų, Didžiosios depresijos laikais, buvo visu balsu šaukiama, kad krizę, be viso kito, lėmė besaikis žmonių godumas. Nori, žalčiai, gyventi geriau čia ir tuoj pat, ir nors tu kuolą ant galvos jiems tašyk!
Todėl ir griebė rieškučiomis bankų dosniai dalinamus pigius kreditus, nesukdami sau galvos keitė juos į materialines vertybes, savo ir skolintus pinigus investavo į geras palūkanas žadėjusias akcijų biržas. Suprask, žmonės patys kalti, jei savo pačių godumo laiku nepažabojo.
Girdi, šit ir išėjo, kad, palyginti su 1929 m., 1933 m. JAV bendrasis vidaus produktas (BVP) krito daugiau nei tris kartus. Net 70 proc. vadinamojo civilizuoto pasaulio piliečių neturėjo darbo ir gyveno pusbadžiu, kai kurie - per krizę netekę stogo virš galvos. Kad daugelyje planetos vietų neliko pramonės, merdėjo žemės ūkis ir paslaugų sektorius.
Bėda ta, kad, pasak sąžiningų Didžiosios depresijos tyrinėtojų, normaliomis sąlygomis visai normaliais žmonių poreikiais buvo sumaniai manipuliuojama. Toks dalykas, tarkim, puikiai žinomas kortų sukčiams.
Prie stalo susėda žaisti keturi žaidėjai, tačiau iš jų galiausiai laimi tie patys. Kodėl? Atsakymas daugeliu atvejų čia paprastas - dalis kortų lošėjų žaidžia iš anksto susitarę. Į jų spąstus patekusiems normaliems žmonėms nepaliekama nė mažiausio šanso - ne tik išlošti, bet ir dargi normaliai pralošti. Istorija žino atvejų, kai sukčiai naivuolius palikdavo plikus ir net paskutinius jų dvarus atimdavo.
Atsitikdavo ir taip, kad ne visos potencialios aukos sėsdavo prie kortų stalo. Tuomet būdavo lyg tūzas iš rankovės ištraukiama dar viena gudrybė. Tarkim, matant potencialiai aukai ar aukoms būdavo suvaidinama scena, kai „atsitiktinai“ prie sukčių stalo priėjęs „atsitiktinis“ žmogelis išlošdavo krūvą pinigų ir visas laimingas pasišalindavo namo.
Paskui į laimės paukštės gaudynes įsitraukdavo ir sceną stebėjusi tikroji auka, tačiau jai, aišku, taip kaip iki jos lošusiam sukčiui nepasisekdavo. Aferistai dažnai naudoja ir dar vieną gudrų manevrą - kai palošti su sukčiais nusprendusiam vargšui žmogeliui paprasčiausiai kurį laiką leidžiama laimėti. Apetitas auga, tačiau galutinis rezultatas - apgailėtinas...
Sakysite, visa tai gerai pažįstama? Bet, paklausite, kaip sukčių išmintį pritaikyti valstybių ekonomikoje? Kaip rodo septyniasdešimtmetė Amerikos patirtis, tai nėra neįmanoma. Galbūt šiokios tokios rizikos ir būta, tačiau ir statymai ne kortų sukčių lygio - į aferą įkišus dešimtis milijonų, buvo išlošti šimtai milijardų.
Žaidimas šešėlyje
Atsakymą, kaip veikė globalios aferos mechanizmas, galime rasti ruso Aleksandro Smirnovo darbe, kurį rašydamas ekonomistas naudojosi daugelio pasaulio mokslininkų darbais, tarp jų ir amerikiečių. A. Smirnovas publikacijoje „Didžioji Amerikos depresija: prie ko gali atvesti fondų biržų krachas?“ tvirtina, kad praeito amžiaus 3-iojo dešimtmečio Amerikoje buvo žmonių, kurie valdė tuometinės rinkos informaciją. Todėl galėjo ja manipuliuoti ir neabejotinai manipuliavo.
Iki 1929-ųjų spalį prasidėjusios krizės likus maždaug penkmečiui Amerika suklestėjo kaip niekad anksčiau. Tai rodo ir akcijų rinkos kapitalizacija, kuri per ketverius metus nuo 1925-ųjų išaugo fantastinius 3,3 karto - nuo 27 mlrd. iki 89 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių. Anot A. Smirnovo, ekonominis suklestėjimas pagimdė amžino ekonomikos žydėjimo (prosperity) teoriją. Besaikis vartojimas buvo skatinamas pačiais įvairiausiais būdais – net panaudojant Holivudo kino produkciją. Ir to „atsitiktinio sukčiaus“ tarytum paskatinti amerikiečiai vartojo. Prekes pirko po vieną, glėbiais, statėsi namus ir keliavo.
Tačiau apie 1928-uosius Amerikos ekonomika sulėtėjo - juk neįmanoma vartoti be ribos. Kartu beveik išsyk sumažėjo vartojimo kilimas, investicijos. Tačiau tuo esą buvo nesuinteresuotos apie 200 korporacijų, gaminusių būtinąsias prekes - automobilius, buitinę techniką ir t.t. Blogiausia, anot A. Smirnovo, kad tuo metu minėtos korporacijos kontroliavo net 50 proc. (!) viso JAV turimo turto.
Esą kapitalo koncentracija nedidelio būrio turtuolių rankose lėmė, kad Amerikoje viešpatavo didelė turtinė nelygybė. Pasirodo, 1929-aisiais nebuvo jokia paslaptis, kad vos 0,1 proc. turtingiausių JAV žmonių turėjo net 34 proc. visų Amerikos santaupų. Tuo pat metu, A. Smirnovo duomenimis, apie 80 proc. amerikiečių neturėjo susitaupę nė dolerio. Tuomet korporacijos sumanė paleisti į darbą vadinamuosius vartojimo kreditus - per trumpą laiką jų apimtis išsipūtė iki 8 mlrd. JAV dolerių. Neturėję santaupų žmonės be didelių pastangų pasijuto turtuoliai.
Prieš tai, 1927 m., Amerikos centrinis bankas, užatlantėje vadinamas Federaliniu rezervų fondu (FED), vartojimui paskatinti bazinę bankų palūkanų normą jau buvo sumažinęs nuo 6 iki 3,5 proc. „Atsitiktinio sukčiaus“ korta ir čia suveikė.
Tiesa, prekių rinkos tai nepagyvino, užtat paskatino „burbulo“ augimą fondų biržose. Tikėdamiesi gyventi vien iš akcijų ir kitų vertybinių popierių, žmonės už realius pinigus pirko popiergalius, kurių vertė vis augo. Negana to, atsirado daugybė vertybinių popierių perpardavinėtojų, kurie irgi pūtė „burbulą“. Niujorko akcijų biržos „Dow Jones“ indeksas vos per metus, nuo 1928-ųjų iki 1929-ųjų, išaugo du kartus - nuo 190 iki 382 punktų!
Tačiau 1929 m. spalį prasidėjo katastrofa - į rinką netikėtai buvo išmesta daug akcijų, kurių vertė ritosi ne dienomis, o valandomis. Vertybinių popierių buvo marios, tik kažkur dingo už jas sumokėti dešimtys milijardų...
Už aferos - žinomos šeimos?
Reikia suprasti, kad sukčių lošimas suveikė nepriekaištingai. Ir jis galėjo taip suveikti tik tuo atveju, jei didelė dalis Amerikos korporacijų ir bankų, ir fondų biržų buvo vienose rankose. Taip galėjo atsitikti, kai pusę JAV turto valdo nedidelis būrys asmenų. Jie iš anksto galėjo žinoti ir tikriausi žinojo, kokios yra ūkio galimybės ir kaip rentabiliai jos dirbo; jų rankose neabejotinai buvo Amerikos centrinis bankas - juk FED pusiau privatus; jie tikriausiai žinojo, būtent kurią akimirką į rinką išmesti akcijas, už kurias buvo gauti realūs pinigai. Tuo tarpu kitiems investuotojams teliko ragai ir kaulai...
Kas galėjo būti tie paslaptingi lošėjai? A.Smirnovas tarp praėjusio šimtmečio korporacijų savininkų mini itin žymių pasaulio šeimų - Rothschildų, Rockefellerių, Morganų, Duponų, Mellonų - pavardes. Beje, jų palikuonys ir šiandien niekur nedingo...
Vidmantas Užusienis
