Auksė Kontrimienė, LSDP narė ir atstovė spaudai, turi smagų vasarišką pomėgį – šeimos vaistažolių vaistinėlę susirenka baidarių žygiuose. Jas naudoja ir gydyti, ir gaminti. O kur dar žoliavimo malonumas, kai brendi per kvepiančias pievas ir jauti svaiginantį vasaros alsavimą.
– Teko girdėti, kad per vasaros baidarių žygius surenkate daugybę žolynų namams ir namiškiams.
– Daugybė būtų gal per skambus žodis, nes iš tiesų renku pačias svarbiausias, be kurių neįsivaizduoju vakaro šaltą žiemos vakarą ar gydymo kuriam nors šeimos nariui pasiskundus perštinčia gerkle. Skinu laukinių aviečių stiebus, žemuogių lapus su uogomis, čiobrelius, liepų žiedus ir kt. Visa tai aišku ne plaukiant baidare, o stovyklavietėse, kur nakvojame arba sustojame plaukdami. Svarbiausia žolė, kurią skinu plaukdama – mėta. Daugelyje vietovių jos auga palei krantą, todėl labai patogu priplaukti ir priskinti nemažą kiekį, kad užtektų visai žiemai. Tokios kvapnios arbatos tikrai neteko niekur ragauti. O mėtų arbata prieš miegą šaltą žiemos vakarą – didžiulis malonumas.
Kodėl baidarių žygiuose? Dėl ekologijos. Upės vinguriuoja toli nuo automagistralių, sustojame laukinio miško aikštelėse, nutolusiose nuo žemės ūkio, laukų, trąšų... Neįsivaizduoju, kad kur nors kitur galėtų būti švaresnės vaistažolės. Ne tik renkame vaistažoles, bet neretai „pagauname“ ir vieną kitą upe plaukiantį plastikinį butelį. Su draugais vieni kitus vadiname „žaliaisiais“ baidarininkais.
– Kada kilo šis susidomėjimas žolynais? Ar daug metų jas renkate?
– Augau kaime, žoles rinko mano močiutė, renka ir mama, nors ji dabar daugelį jų užsiaugina darže, ypač prieskonines. Galima sakyti, kad domiuosi ir renku žoles visą gyvenimą, nes jau vaikystėje padėdavau močiutei iš pievos pririnkti ramunėlių ar rugiagėlių žiedų. Kai mama gana sunkiai susirgo šlapimo pūslės uždegimu, prisimenu, kaip teko nuskabyti daugybę beržų lapų, kad ji galėtų ilgą laiką gerti jų arbatą. Sakė, kad reto bjaurumo (šypsosi).
– Kokių žolių galima rasti jūsų žolynų rinkinyje? Ar prisirenkate, pavyzdžiui, dilgėlių, kurios vertingos, bet kiek paniekintos?
– Dilgėles rinkdavo mano mama – ne kaip vaistažoles, o kaip „daržovę“ sriubai. Gardesnės sriubos nesu valgiusi... Panašią verdu savo šeimai, tik jai renku laukines rūgštynes. Žinau, kad dilgėlės – geležies šaltinis, o aš esu ne kartą sirgusi mažakraujyste, gal todėl mama ir virdavo tą dilgėlių sriubą. Jos receptas labai nesudėtingas. Pavasarį, kai dilgėlės dar labai jaunos, prisirinkite jų. Prieš dėdami į puodą su kunkuliuojančiu sultiniu, nuplikykite karštu vandeniu. O visa kita – pagal skonį: bulvių, pakepintų morkyčių ir t. t. Mes dar žemaitiškai į tokias sriubas (ir dilgėlių, ir rūgštynių) įpjaustome 2–3 virtus kiaušinius. Prieš valgant sriubą tinka pagardinti grietine.
– Gal plaukdami baidarėmis prisirenkate ir retesnių žolių? Drėgnose vietose, pavyzdžiui, galima rasti vingiorykštės – praktiškai beveik aspirino pakaitalo.
– Neteko rinkti, nors žinau, kad pelkinė vingiorykštė susijusi su aspirino atsiradimu. 1830-aisiais iš šio augalo pirmą kartą buvo išskirti salicilatai – medžiagos, padedančios apsisaugoti nuo uždegimo. Po 6 metų farmacinė kompanija „Bayer“ šių medžiagų pagrindu sukūrė acetilsalicilą, kurį pavadino aspirinu.
– Žoles dažniau renkate gydymui ar kulinarijai?
– Ir kulinarijai, ir gydymui. Pavyzdžiui, kai pavyksta surasti laukinių raudonėlių, galima ir arbatą ruošti, ir naudoti marinuojant kepsnius. Mama užaugina darže, todėl jo nepritrūkta visus metus, bet laukinis ir kvapnesnis, ir stipresnis. Taip pat raudonėliais galima dažyti, nes ši žolė dažo juoda ir tamsiai ruda spalvomis, žiedai dažo vilną raudona spalva su oranžiniu atspalviu.
– Ar tikite kokiomis nors mistinėmis žolių savybėmis, kurios kartais priskiriamos tam tikriems augalams?
– Skeptiškai žiūriu į visokius prietarus apie žoles, kurios padeda įsimylėti ar pamiršti meilės kančias (šypsosi). Sako, kad, pavyzdžiui, aguona apsaugo ir padeda apkerėtiems meilės kerais. Šiuo klausimu esu gana pragmatiška. Aguona – tikrai labai graži gėlė, galima ją padovanoti mylimajai, tik bėda, kad lapeliai labai greitai nubyra. O šiaip aguonų grūdeliai – puikus priedas kepant bandeles ar gaminant desertus, taip pat privalomas Kūčių stalo patiekalas – aguonų pienas.
– Sakėte, kad žoles geriau surinkti iki Joninių. Kodėl? Juk kai kurios tuo metu nežydi, o mes vis norime rinkti žydinčias.
– Sutinku, kad daugelį žolių renkame ir po Joninių. O taip pasakiau dėl kupoliavimo. Mokykloje lankiau folklorinį ansamblį, su kuriuo labai gražiai švęsdavome Rasų šventes, kupoliaudavome. Žinau nemažai papročių ir patarimų, o vienas jų, kad švenčių išvakarėse surinkti žolynai labiausiai tinka vaistams, atneša žmogui laimę ir sveikatą. Mes, merginos, iš devynių skirtingų žolynų pindavome vainikus ir mesdavome ant medžio (iš kelinto karto užmesi – po tiek metų ištekėsi) arba leisdavome juos į upę. Turėjome ir savo „raganą“, kuri pagal mūsų nusipintus vainikus spėdavo ateitį (šypsosi)... Vieną kartą nusipyniau tokį netvarkingą, „išsipešiojusį“ vainiką, tai „ragana“ man prognozavo audringus ir kūrybiškus metus... Nelabai prisimenu, ar tos prognozės išsipildė, bet tos trumpiausios metų naktys su folklorinio ansamblio bičiuliais – pačios nuostabiausios mano gyvenime. Iki šiol dainuoju, o ypač smagu dainuoti baidarių žygyje, kai įsirengi stovyklavietę ant Šventosios kranto. Krantai aukšti, sėdi nuleidęs kojas kaip nuo pasaulio krašto, o upė melodiją, regis, nuneša toli toli... Naktį akustika – fantastiška.
Jurga MOIEJŪTĖ
