Balandį Zokniai buvo visų dėmesio centre – gesindamas degančią žolę, vilkduobėje žuvo puskarininkis A. Belskis (39 m.). Nustatyta, jog žemyn galva į žibalo kasėjų paliktą prilijusią duobę įsmukęs vyras nuskendo.
Pabandžius suskaičiuoti Zoknių oro uoste žuvusius žmones, ima šiurpas – jo žemė tiesiog persisunkusi tūkstančių žuvusių žmonių krauju. Apie šias žūtis – ši publikacija.
Liūdnas jubiliejus
Vienai iš Zoknių tragedijų šiomis dienomis sukanka lygiai 70 metų – 1939-ųjų gegužės 15-ąją parašiutas gyvą sudraskė jauną lakūną Praną Tamošaitį.
Tomis tarpukario dienomis iš Zoknių į netoliese esantį didžiulį Rėkyvos ežerą treniruotis atskrisdavo karinis lėktuvas. Orlaivis buvo pagal tarpukario madą – dvivietis, atvira kabina, iš kurios išlindusias pilotų galvas su akiniais gairino vėjas.
Lakūnai ežere buvo pritvirtinę taikinį, į kurį mokėsi šaudyti. Reginį stebėję žmonės aiktelėjo pamatę, kaip išsiskleidė parašiutas, iš lėktuvo ištraukęs vieną iš juo skridusių karių. Karys nusileido jau nebegyvas. Vėliau komisija nustatė, kad jaunas žvalgas Pranas Tamošaitis netyčia patraukė savo parašiuto žiedą. Akimirksniu išsiskleidęs kupolas išplėšė lakūną su visais saugos diržais iš jo krėslo. Nelaimėlis dar trenkėsi į orlaivio uodegą ir mirtinai susižalojo.
Lietuvos kariškiai Zokniuose pradėjo kurtis dar 1930-aisiais. Kol vyko parengiamieji darbai, lėktuvai į Zoknius atskrisdavo iš Kauno tik trumpam. 1930-ųjų birželio 13-ąją atskrido lakūnas Antanas Kairaitis. Pailsėjęs Zokniuose, jis nusklendė virš Rėkyvos ežero pasimokyti šaudyti į savo šešėlį. Drąsus pilotas lėkė taip žemai, kad orlaivis ratais užkliudė vandenį ir sudužo.
1931 metais Zokniuose pastatyti pirmieji angarai karo lėktuvams, iš Kauno į Zoknius perkelta Antroji aviacijos bazė, įkurtos lėktuvų remonto dirbtuvės, atidaryta karininkų ramovė.
Sušaudytieji niekam nerūpi
1940 metais Zokniuose įsikūrė Lietuvą okupavusios Raudonosios armijos aviatoriai. Čia buvusius Lietuvos kariuomenės lėktuvus jie panaudojo kaip mokomuosius taikinius.
Nepraėjo ir metai, kaip raudonieji patys tapo sąjungininkų vokiečių taikiniu. 1941 metų birželį, jau pirmosiomis karo valandomis, hitlerininkai bombardavo ir Zoknius. Nesitikėjusi tokios žaibiškos karo pradžios Raudonoji armija čia neteko visų lėktuvų, o lakūnai išsilakstė.
Lietuvą okupavę vokiečiai pievose ne tik praplėtė pakilimo taką, bet pasirūpino ir savo „turiningu“ laisvalaikiu. Tiesa, ramovės jie nesteigė, o, pasak karą menančių šiauliečių, mediniame name Zokniuose atidarė vokišką restoraną. Ir ne šiaip restoraną. Antrajame aukšte buvo viešieji namai – kambarėliai, kuriuose kareiviai užsidarydavo su pasileidusiomis Šiaulių mergužėlėmis.
Bet ne visada hitlerininkai buvo nusiteikę smagintis. Į Zoknius iš visų apylinkių jie sunkvežimiais vežė kalinius, oro uosto pakraštyje juos šaudė ir užkasdavo. Pasak istorikų, 1941–1944 metais čia sunaikinti 732 žmonės. Kas jie – nei kam rūpi, nei kas žino.
Nusišovė dėl žemėlapio
Šiaulius beveik be kovos 1941-aisiais užėmę vokiečiai 1944 metų vasarą rusams įnirtingai priešinosi. Iš Šiaulių liko tik griuvėsiai, o Zokniuose žuvo ne viena šimtinė tiek rusų, tiek vokiečių.
Vos 1944-ųjų vasarą frontas pasitraukė į Vakarus, iš Gatčino (Leningrado sritis) į Zoknius buvo atkelta lėktuvų remonto gamykla.
Sovietmečiu Zokniai tapo didžiausiu Pabaltijo kariniu oro uostu, jame lankėsi J. Stalino sūnus Vasilijus Stalinas bei abi rusų kosmonautės – V. Tereškova ir V. Savickaja. Tačiau užsieniečiams Šiauliai buvo uždaras miestas. Paslapčių sergėtojams to neužteko – Zoknių oro uosto nebuvo jokiame žemėlapyje. Cenzūra akylai stebėjo, kad miesto laikraščio nuotraukose nebūtų nė vieno kariškio, nė vieno lėktuvo.
Persūdyta slaptumo atmosfera vienam doram karininkui irgi baigėsi tragiškai. Kartą, apie 1979-uosius, ant kojų buvo sukeltas Zoknių oro uosto štabas – dingo vienas slaptas žemėlapis. Pamatęs, kad gresia tribunolas, už žemėlapį atsakingas vienas jaunas karininkas puolė į neviltį ir nusišovė. Našle liko jauna žmona, su kuria kariškis buvo ką tik susituokęs. Iškart po laidotuvių žemėlapis atsirado! Pasirodo, vienas bukas eilinis šauktinis žemėlapį buvo... pasiklojęs švaria puse į viršų.
Nelaimės pažeidus instrukcijas
Maždaug 1968 metais Zoknių oro uosto teritorijoje buvo išbandomas naikintuvas. Dėl aplaidumo orlaivis buvo blogai pritvirtintas, tad paleidus variklį nutraukė jį laikiusius lynus ir tėškėsi į netoliese išrikiuotus lėktuvus. Nugriaudėjo sprogimas, kilo milžiniškas gaisras.
Vienas iš mechanikų gelbėjosi bėgdamas, bet buvo užmuštas atlėkusio gelžgalio.
Panašių tragedijų sovietinėje armijoje būta ne vienos. Kadangi miesto laikraštyje apie tai nebuvo rašoma nė žodžio, tad po Šiaulius sklandydavo visus šiurpinantys gandai.
Žibalas liejosi laisvai
Sovietmečiu, žinia, klestėjo grobstymai iš valstybės įmonių ir fabrikų. Lėktuvų remonto gamykloje ilgapirščius masino lėktuvų kuras – aviacinis žibalas, kurio oro uoste niekas nebrangino.
Jei vos pakilusiam sunkiajam lėktuvui, bakuose turinčiam iki 61 tonos žibalo, atšaukdavo skrydį – neretas neūkiškumo atvejis sovietmečiu – prieš leidžiantis tekdavo iš bakų ant žemės išpurkšti iki 30 tonų šio kuro, nes orlaiviai negali viršyti apskaičiuoto maksimalaus tūpimo svorio.
Būdavo, kad prarūdydavo milžiniškos žibalo talpyklos. Pagaliau lėktuvų kurą ir šiaip laistė kas netingėjo ir kur pakliuvę.
Lėktuvus aptarnaujantis personalas, žinoma, sugebėdavo žibalo ir pavogti ištisais sunkvežimiais. Šį kurą mielai pirkdavo viso Šiaulių reginio gyventojai ir kūrendavo nuosavų namų katilinėse.
Tvarkai nėra lėšų
1993 metais iš Lietuvos pagaliau išsikrausčius Rusijos armijai, Zoknių oro uostas tapo merdinčiu vaiduokliu. Vagys plytoms išardė daugelį nesaugomų pastatų, aplinkinių kaimų gyventojai iš žemės išlupo ir metalo supirkėjams pardavė komunikacinius bei navigacinių šviesų kabelius.
Nelikus metalo, kažkas pastebėjo griovyje iš po žemės išsisunkusį žibalą. Netrukus Zoknių oro uosto prieigos virto antruoju Iraku – kelios brigados rausė duobes, iš jų kibirais ar net siurbliais sėmė besisunkiantį žibalą ir pylė į benzinvežius. Žibalo būta tiek daug, kad gavyba vyko net 6 metus.
Vasarą naftos garų prisiuostę kasėjai alpdavo, tad greitoji medikų pagalba ne kartą važiavo į Zoknius jų gaivinti. Kai vieną kasėją duobėje užgriuvo, darbininkai duobių kraštus ėmė sutvirtinti lentomis. Tačiau ilgainiui tai jiems nusibodo, tad daugelis duobių paliktos kaip buvo iškastos. Kalbama, kad duobėse yra užkasti keli lavonai, bet ar tai ne dar vienas gandas?
Žibalo kasėjų paliktos duobės pražudė ugniagesį A. Belskį. Jis – naujausia Zoknių oro uosto auka, bet ar paskutinė? Savivaldybė neturi lėšų duobėms užkasti, tad pavojingas vietas pažymėjo geltonomis juostomis ir paliko.
Sigitas STASAITIS