Šią savaitę Telšiuose po traukiniu puolė darbo netekęs 49 metų Vladas Baltrušis. Dviejų vaikų tėvas nebeturėjo vilties rasti pragyvenimo šaltinį, o būti našta šeimai nenorėjo. Šiemet tokių nedidelio miesto „nedidelių tragedijų“ vis daugėja, kaip ir bedarbių gretos.
Piliečių bėdos valstybei svetimos
Pirmąjį šių metų pusmetį savo gyvybės siūlą nutraukė 419 Lietuvos gyventojų. Kiek žmonių žengti drastišką žingsnį pastūmėjo nedarbas? Tokių duomenų neturi nė viena valstybės institucija. Net sostinėje įsikūręs Krizių įveikimo centras, kuris deklaruoja teikiantis pagalbą. Eilinio Lietuvos žmogaus bėdos niekam neįdomios.
O lietuviška savižudybių statistika įspūdį daro visam pasauliui. 2008 m. 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 33,1, 2009 m. – 34,1 savižudybės. Pagal savižudybių skaičių 100 tūkst. gyventojų Lietuva pirmauja visame Europos regione ir lenkia net Rusiją.
Įspūdingi ir duomenys, kuriais disponuoja Lietuvos darbo birža: rugpjūčio 1 d. buvo registruota 330,6 tūkst. bedarbių, arba 15,3 proc. visų darbingų šalies gyventojų.
Gal Vyriausybė, Seimas nežino, iš arti nematė tokios graudžios padėties Lietuvoje, kai darbo netekę žmonės žudosi?
„Nereikia tikėtis, kad valstybė išspręs visas žmonių problemas, – „Respublikai“ paaiškino Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys. – Ekonominis sunkmetis palietė daug žmonių, reikia tik džiaugtis, kad padėtis gerėja greičiau, negu mes prognozavome. Mūsų įdarbinimo sistema, net esant geriausiems norams, tėra pagalbinė priemonė, negalinti išspręsti visų ekonomikos problemų. Kad į Lietuvą ateitų investuotojas ir sukurtų čia naujų darbo vietų, reikia ne mažiau kaip metų dvejų“.
Vietoj gimtadienio šventės – šermenys
Telšiškis V.Baltrušis nelaukė tų metų dvejų. Ir nesitikėjo, kad valstybė išspręs visas problemas. Nes ji jau nebesprendžia nė vienos...
Tėvą praradusiai telšiškei Vitalijai vakar sukako 20. Vieno iš pačių artimiausių žmonių netekusi mergina jubiliejaus dieną praleido prie tėvo karsto. Kartu su 23–ejų broliu Donatu, 45–mete motina Vida, kitais artimaisiais. Jų širdyse velionis visada išliks gyvas. Tėviškai rūpestingas ir stiprus. Toks, koks buvo iki dienos, apvertusios gyvenimą aukštyn kojomis.
Telšiškis darbą brangino labiau nei sveikatą. Net ir tada, kai nuo sunkių dėžių kilnojimo darbe pradėjo smarkiai gelti rankų sąnarius, V.Baltrušis nesiryžo imti nedarbingumo lapelio. Baiminosi, kad bus atleistas. Po darbų namo grįžusį vyrą gydė žmona, leido jam skausmą malšinančius vaistus. Tačiau darbas vis tiek išsprūdo.
„Tu atleidžiamas“, – šie darbdavių žodžiai vienos bendrovės sandėlyje darbininku daugiau nei penkerius metus plušėjusiam telšiškiui prieš porą savaičių nuskambėjo it rūstus gyvenimo nuosprendis. Anksčiau alkoholiu niekada nepiktnaudžiavęs vyras savaitę iki išėjimo širdgėlą pradėjo skandinti taurelėje.
„Vyras buvo ramaus, uždaro būdo ir mums nepasakojo, kas atsitiko, kad jį atleido iš darbo, – nedžiūvančias ašaras nuo akių nubraukia ketvirtį amžiaus su vyru santuokoje išgyvenusi V.Baltrušienė. – Jis dėl nieko nesibėdojo, bet matėme, kad jo nuotaika prislėgta ir siaubinga“.
Nenorėjo būti našta
Telšių miesto seniūnijoje valytoja dirbanti V.Baltrušienė stengėsi vyrą nuraminti, kad darbo netekimas nėra pasaulio pabaiga. Darbą turinti ir ji, ir kartu su tėvais gyvenančios abi atžalos. Namiškiai bandė vyrui aiškinti, kad darbo netekimas išeis tik į gera – jis turės daugiau laiko pailsėti ir pasirūpinti sveikata. Tačiau daug metų statybose, o vėliau ir kultūros centre dirbęs telšiškis našta artimiesiems būti nenorėjo. Užsiregistravo darbo biržoje. Veltui. Darbo pasiūlymai penkiasdešimtmečiams nesimėto.
Paskutinę gyvenimo dieną, praėjusį pirmadienį, V.Baltrušis talkino draugui – padėjo tvarkyti paminklą ant draugo motinos kapo. Grįžęs paprašė žmonos pinigų. Ir išėjo. Vakare, nesulaukę jo grįžtant, artimieji ne juokais sunerimo.
„Gyvenime nėra buvę, kad jis nepareitų nakvoti į namus, – vartydama šeimos fotografijų albumą sako V.Baltrušienė. – Patys pradėjome jo ieškoti dar tą patį vakarą – aplankėme jo draugus, užsukome ir į savo sodą, kur vyras mėgdavo darbuotis. Niekur neradome. Kraupi tiesa paaiškėjo, kai kitą dieną nuvykome į policiją“.
Iš pareigūnų V.Baltrušio artimieji sužinojo, kad pirmadienio vakare tarpstotėje Lieplaukė–Telšiai iš Klaipėdos į Telšius vykstantis keleivinis traukinys mirtinai sužalojo nenustatytos tapatybės vyrą. Nelaimės nuojauta pasitvirtino – šeimos nariai atpažino V.Baltrušį.
V.Baltrušio gyvybės siūlą nutraukė iš už geležinkelio posūkio išniręs traukinys. Pasak mašinisto, šalia bėgių stovintis vyras nereagavo į garsinio signalo įspėjimą pasitraukti, o pastangos laiku sustabdyti 90 kilometrų per valandą greičiu riedantį traukinį buvo bergždžios. Traukiniui priartėjus, vyras krito ant bėgių priešais traukinį ir po akimirksnio pasitiko mirtį.
Vyriausybė žmones tik žlugdo
Atostogaujantį Telšių miesto seniūną pavaduojantis tvirtabarzdis Degaičių seniūnas Antanas Kontrimas pažymi, kas šiandien dažnas bedarbis išsigelbėjimo ieško taurelėje. Bet dažniausiai ten suranda dar didesnių problemų, galinčių pastūmėti ir į savižudybę.
A.Kontrimo žodžius patvirtina neseniai šalyje surengtos apklausos duomenys – apie 40 proc. apklaustųjų prisipažino geriantys dėl nedarbo ar kitų socialinių ir ekonominių problemų.
A.Kontrimas konstatuoja: šalies aukščiausia valdžia, mėgindama spręsti augančią nedarbo problemą, dirba atsiraitojusi rankas, tačiau tik į bloga.
„Jokios pažangos nematyti, – sako seniūnas. – Valdžia turėtų pritraukti investuotojus, sudaryti sąlygas statyti naujas gamyklas, bet to nėra. Ji tik stebi padėtį ir dar drįsta džiaugtis, kad dėl emigravusių Lietuvos gyventojų neva sumažėjo nedarbas. Negalima taip elgtis, kaip valdžia elgiasi dabar – nuvažiuoja į Ameriką, pasiskolina penkis milijardus ir juos išsidalija. Šių dienų Lietuvoje išsipildė Lenino posakis, kad valstybę gali valdyti ir melžėja. Daugeliui Vyriausybės narių trūksta kompetencijos, jie susirinko tik tam, kad ištemptų iki kitų rinkimų. O paskui nors ir tvanas.
Ar čia valstybės valdymas, kai biudžetą mėginama pripildyti apiplėšinėjant pensininkus? Taip valdyti valstybę sugebėtų kiekvienas, bet reikia galvoti su galva, stengtis, kad ūkis atsigautų. Tokių melžėjų valdžia privedė žmones prie to, kad tauta priversta galvoti tik kaip išgyventi šią dieną. Aš ir pats turėjau verslą – nedidelę alaus gamyklėlę. Jos nebėra. Ne bankrotas mane sunaikino, ne „šilinių“ gaujos banditukai nureketavo, o mūsų šalies valdžia – pražūtingais smulkiajam verslui įstatymais“.
Dr. Alvydas Navickas, Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas:
Mokslininkų duomenimis, 25 proc. JAV nusižudžiusių asmenų turėjo ekonominių problemų. Iš praktikos galiu pasakyti, kad Lietuvoje dėl nedarbo ir kitų ekonominių problemų savižudybę pasirinkusių asmenų procentas tikrai būtų didesnis, tačiau koks jis tiksliai – nėra duomenų. Moksliniai tyrimai, kuriuos atlikus būtų nustatyta tiksli pastarųjų metų savižudybių priežasčių gama, nefinansuojami. Esame daug kartų kreipęsi į Sveikatos apsaugos ministeriją prašydami skirti lėšų tokiems tyrimams atlikti, tačiau ministerijos darbuotojai visada randa svarbesnių reikalų ir tokius mūsų prašymus atmeta. Šių metų sausio mėnesį Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje svarstant savižudybių prevencijos klausimus ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius kategoriškai pasakė, kad lėšų savižudybių prevencijos moksliniams tyrimams nėra.
Ar normali šiandienė situacija Lietuvoje, kai darbo netekę žmonės išeina anapus?
Rimas, 43 m., traktorininkas:
Savaime aišku, kad nenormali. O kur žmonėms dingti? Penkiasdešimtmetis žmogus jau nei į užsienį išvažiuos dirbti, nei čia darbą gaus – niekas tokio amžiaus darbuotojų nenori priimti, visi nori jaunesnių. Kol kas tikrai nematyti, kad šalies Vyriausybė siektų palengvinti žmonių dalią ir sumažinti bedarbių skaičių. Ponai rūpinasi tik savimi.
Kostas, 56 m., spaudėjas:
Aš manyčiau, kad valdžiai reikėtų rimčiau žiūrėti į šią problemą, rūpintis darbo vietų kūrimu. Kol kas nematyti, kad Vyriausybė kaip nors mėgintų taisyti šiandieninę situaciją. Bedarbių ir kitų pašalpų gavėjų skaičius katastrofiškai didėja. Pensininkus reikia išlaikyti, o kas juos išlaikys, jei daug žmonių emigruoja, daug neturi darbo?
Stanislava, 55 m., buhalterė:
Labai bloga padėtis. Mano dukra ir žentas neturi darbo, jau dveji metai juos išlaikau. Netgi pašalpos jokios jie negavo. Jei tėvai turi išlaikyti vaikus iš pensijos – tikrai blogai. Dukterėčia su vyru irgi niekur nedirba, stovi biržoje, vaiką augina. Nematau jokių požymių, kad valdžia pradėtų rūpintis žmonėmis. Verkti norisi.
Aurelija, 18 m., abiturientė:
Taip neturėtų būti. Šalies valdžiai derėtų labiau atsigręžti į paprastą žmogų, atkreipti dėmesį į jo rūpesčius, atsižvelgti į tai, kokia jo padėtis. Daugėjant bedarbių nepastebėjau, kad valdžia stengtųsi sukurti pakankamai darbo vietų. Nedarbas palietė ir mano giminę, ir dalį pažįstamų. O susirasti naują darbą – labai sunku.
Sidas AKSOMAITIS
