Kol gamtosaugininkai su medžiotojais kovoja dėl vilkų, pilkiai toliau pjauna ūkininkų gyvulius.
Įsisiautėjo ne tik šalies banditai, bagažinėje deginantys merginas ir žudantys taksistus. Įsisiautėjo ir Lietuvos vilkai, ilgomis tamsiomis rudens naktimis pjaunantys ūkininkų gyvulius.
Viena iš paskutinių pilkųjų plėšikų aukų – Biržų rajono Iškonių kaimo ūkininko Petro Sadausko 9 mėnesių telyčia. Rytą ūkininkas aptiko, kad naktį vilkai karvutę užvaikė, papjovė, nuėdė užpakalines kojas ir sotūs išsinešdino į mišką.
Baisiausia, kad vilkai telyčaitę užpuolė ne kažkur nuošaliose pamiškių pievose, o prie pat ūkininko namų.
Žmogaus neišsigando
Kitą rytą vilkai papjovė P. Sadausko kaimyno 74 metų Broniaus Indriševičiaus karvutę.
Bronius naktį girdėjo skalijant šunelį, tačiau rytą amsius jau tirtėjo bijodamas išlįsti iš būdos. Pažvelgęs į čia pat esančią pievą ūkininkas pamatė joje įtartinai gulinčią telyčaitę.
„Galvą patiesęs gyvas ir sveikas gyvulys rytą tikrai negulėtų“, – sunerimęs pensininkas nuskubėjo patikrinti, ar gyvuliukas nesusirgo.
Tačiau pusiaukelėje sustojo netekęs žado: „Žiūriu ir netikiu savo akimis – staiga pakilęs nupėdina didžiulis pilkas vilkas. Žengia tingiai, neskubėdamas, apsidairydamas. Nukulniavo kitos sodybos pusėn ir įlindo tarp kažkur medžių“.
Vilkas svarbiau?
Apie apylinkėse slankiojantį agresyvų vilką iškoniečiai suskubo perspėti aplinkinių sodybų šeimininkus, seniūną, Biržų valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT). Po dvyliktojo (!) vilkų išpuolio vien Biržų rajone, vietos VMTI specialistai kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydami leidimo patykoti ir nušauti galvijus pjaunantį vilką ar vilkus. Tačiau ministerijos klerkai atsakė, jog vilkas – nykstantis ir saugotinas gyvūnas ir šauti į naktinius pilkuosius plėšikus ne medžioklės sezono metu – griežtai draudžiama. Beje, ir medžioklės sezono laikotarpiu leidžiama sumedžioti tik griežtai Aplinkos ministerijos licenzijomis apribotą vilkų skaičių.
Ministras V. Mazuronis irgi vilkų puolamiems Anykščių rajono ūkininkams buvo dosnesnis. Aplinkos ministerija šią vasarą išrašė vieną licenziją nušauti vieną (!) vilką, naktimis pjaunantį gyvulius.
Tokį klerkų dosnumą tikriausiai galima paaiškinti tik tuo, kad šiemet Anykščių rajone vilkai sudraskė jau net pusšimtį gyvulių, daugiausiai avių.
Didžiuliai nuostoliai
„Kas 3-4 naktys atsėlinę pilkiai vis ką nors papjauna: avį, ožką, veršelį ar bent šunį, kuriuos nusitempia iš būdos su visa grandine”, – žurnalistams skundėsi ūkininkas Žilvinas Augustinavičius, auginantis apie pusę tūkstančio avių.
Šiemet pavasarį Ž. Augustinavičiaus tvarte vilkai buvo surengę tikrą kruviną puotą. į vidų sulindo naktį, prasikapstę landą. Rytą ūkininkas aptiko 11 sudraskytų avių, dar kelios apkandžiotos nudvėsė kiek vėliau. Negana to, išgąsdintos plėšrūnų persileido nemažai ėringų avių – ūkininkas neteko net apie 70 ėriukų. Nuostoliai – didžiuliai, nes viena avis kainuoja iki 400-500 litų.
Negana to, prieš kelias dienas vilkai vėl užpuolė Ž. Augustinavičiaus šiųmečių avių gardą, kuriame nakvojo bandai atnaujinti atrinktos avys. Žala: viena avis sudraskyta, dar penkioms smarkiai sukandžioti kaklai.
Išnaikino žmonės
Pilkasis vilkas (canis lupus) kažkada gyveno nuo Airijos iki Vladivostoko, visame Šiaurės pusrutulyje – net Šiaurės Afrikoje, Arabijos pusiasalyje, Indijoje. Tai gaujomis gyvenantis, protingas, gamtai labai reikalingas plėšrūnas, apvalantis miškus nuo paliegusių gyvūnų. Vilkas gana stambus, sveria 30-50 kilogramų, o po Antrojo pasaulinio karo Poltavos (Ukraina) miškuose buvo nušautas net 86 kilogramus svėręs pilkis.
Lygiai kaip afrikiečiams liūtas, europiečiams vilkas – miškų karaliaus simbolis, neatskiriama kultūros dalis.
Vilkolakis, vilkatas, vilkdagė, vilkduobė, vilko bilietas, gomurys – visus šiuos neigiamo atspalvio posakius su žodžiu „vilkas“ ar šio žodžio šaknimi nuolat girdime kasdienėje kalboje. O kur dar palyginimai: piktas kaip vilkas, vilko apetitas, vilko godumas. Net Biblijoje pavojingas veidmainis vadinamas „vilku avies kailiu“. Ką ten Biblija, gerus du amžius prieš Kristų senovės Romos dramaturgas Titas M. Plautas paleido iki šiol skrajojančią frazę „homo homini lupus“ („žmogus žmogui vilkas“). „La bestia senza pace“ (itališkai – žvėris, nežinantis taikos), – viduramžiais apie vilką rašė Dantė.
Vilkas – naudingas
Bene vienintelė literatūroje plačiai aprašyta teigiamą vilkų, tiksliau vilkių, savybė – stiprus motinystės instinktas. Pasak legendos, paliktus mirti būsimus Romos įkūrėjus dvynius Romulą su Remu išžindė vilkė, kaip ir džiunglių berniuką Mauglį iš garsiosios R. Kiplingo pasakos.
Visa tai rodo, jog visur pasaulyje žmonės bijo ir nekenčia vilkų, šiems žvėrims priskirdami pačias baisiausias savybes. Ir tik gamtosaugininkai ir mokslininkai užtaria vilkus.
„Taikos simbolis balandis iš tikro labai karingas mušeika; žuvus gulbei gulbinas nekrenta akmeniu, nesižudo, net neliūdi ir ilgai nenašlauja; lapė iš tikro kvaila, o vilkas – žmonių nepaprastai vengiantis ir nepuolantis miško sanitaras, – griaudamas gajus mitus rašė vienas garsiausių pasaulio gamtininkų Nobelio premijos laureatas Konradas Z. Lorencas. – Šuns kalė, pavyzdžiui, pirma pati prisiės ir tik tada maitins šuniukus. Vilkė gi pirmiau pasirūpins vaikais, tik po to – savo skrandžiu.
Išliko tik paveikslėliuose
Vystantis pramonei Europoje miškai buvo tiek iškirsti, jog vilkams paprasčiausiai neliko vietos. Šiuo metu Europoje vilkų dar išlikę Suomijoje, Lenkijoje, Slovakijos kalnų miškuose, Rumunijos pelkynuose, na dar Balkanų šalių kalnynuose ir, žinoma, mūsų, Baltijos šalių giriose. Nors sovietmečiu, kai medžiotojams nušauti vilko nereikėjo licenzijos ir net būdavo mokama premija, vilkai Lietuvos SSR buvo irgi praktiškai visai išnaikinti.
Šiandien tokiose ekonomiškai stipriose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija vilką galima pamatyti nebent pasakų knygų paveikslėliuose arba zoologijos soduose.
Tad nieko nuostabaus, jog Europos Sąjungos klerkai pilkąjį vilką paskelbė saugotinu gyvūnu, o ES direktyvų privalu laikytis ir Lietuvoje.
Mūsų šalies valdininkai įsipareigojo išlaikyti 250 vilkų populiaciją. Tai toks skaičius, kai, anot populiarios patarlės, „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, tai yra vilkai gyvena miškuose misdami paliegusiais gyvūnais ir nepudinėdami ūkininkų gyvulių.
Šaudyti ar saugoti?
Tačiau ką daryti, kad vilkai kasmet vis smarkiau pjauna mūsų ūkininkų gyvulius?
Ieškodama sprendimo visuomenė pasidalino į tris stovyklas. Ūkininkai bei medžiotojai, kuriems vilkas – geidžiamas trofėjus, teigia, kad vilkų Lietuvoje privisę pavojingai per daug, todėl pilkius reikia be gailesčio šaudyti, kol jie dar nepradėjo puldinėti žmonių.
Žalieji, tarp kurių Gamtos apsaugos agentūra (GAA) „Baltijos vilkas“, tikina, kad vilkai baigia išnykti, todėl jų iš viso negalima šaudyti. Pasak žaliųjų, vilkų populiacija esą susireguliuotų pati ir būtų pastovi, nekeldama niekam grėsmės. Na, o už vieną kitą papjautą gyvulį turėtų atlyginti valstybė iš specialaus fondo, kaip yra, pavyzdžiui Lenkijoje.
Skirtingos nuomonės
Trečiajai, neutraliai stovyklai, priklauso su vilkais nesusiduriantys, todėl nuomonės neturintys miestų gyventojai. Taip pat ir valdininkai, ieškantys aukso vidurio, kad įtiktų ir abiem stovykloms, ir populiarius sprendimus mėgstantiems Lietuvos politikams, ir teoretikams Briuselio biurokratams.
Atrodo, logiška būtų pradėti nuo esmės – suskaičiuoti, kiek gi Lietuvoje turime vilkų. Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip lengva.
Pirmą kartą suskaičiuoti visus Lietuvos vilkus pamėginta 2006-aisiais. Į apsnigtus miškus išėję šimtai girininkų dvi dienas registravo visus pastebėtus vilkų pėdsakus, kurių aptiko vos 120-150.
Apskaitos rezultatus aprobavęs Ekologijos institutas išvedė galutinį... 193 vilkų skaičių. Tačiau Aplinkos apsaugos ministerija rėmėsi medžiotojų duomenimis, kad tuo metu Lietuvos giriose staugė net... 577 pilkiai, tad galima ir reikia kasmet nušauti bent po 200 vilkų.
Žalieji prieš medžiotojus
Prasidėjo ginčai. GAA „Baltijos vilkas“ ėmė apmokyti savanorius, kurie kasmet žiemą pradėjo pėdsakus fiksuoti ir vilkus skaičiuoti iš naujo.
Žalieji tikina, kad medžiotojai suinteresuoti užfiksuoti kuo didesnį vilkų skaičių, nes tuomet jie gauna daugiau licenzijų vilkams nušauti, todėl linkę pažymėti ne tik šunų, bet tų pačių vilkų skirtingose vietose skirtingu laiku paliktas pėdas. Na, o žalieji tikina sąžiningai suskaičiavę visus šviežius vilkų pėdsakus.
Paskutiniais GAA „Baltijos vilkas“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena tik maždaug 210 vilkų. Todėl bent kol kas vilkus reikia saugoti. Kaip ir gyvulius, pavyzdžiui, nakčiai suvarant į metalinius aptvarus, taip pat ganyklas aptveriant elektriniu piemeniu ar (ir) virvėmis su vėliavėlėmis, taip pat bandas saugoti vilkų nebijančiais didžiaisiais šunimis: Podhalės aviganiais ar turkmėnų Alabajais.
Elektros nebebijo
Ūkininkai atšauna, kad žalieji vilkų globėjai – kliedi atitrūkę nuo realybės. Iš kur paimti tuos metalinius aptvarus? Didžiųjų šunų jie irgi praktiškai neturi, o kaip „veiksmingos“ vėliavėlės ar elektra, žurnalistams papasakojo Švenčionių rajone avių augintoja Gintautė, neseniai pati iš vilko nasrų ištraukusi savo augintinę.
Avių augintoja jauniklių ėriukų gardą apjuosė elektriniu piemeniu, tačiau vilkai laidą su srove peršoko ir papjovė 6 avis. Jei ne ėmusi rėkti ūkininkė, plėšrūnai, ko gero, būtų išskerdę visus ėriukus. Net ir pamatę atbėgantį žmogų jie nenoriai pasitraukė į mišką.
Beje, minėto Ž. Augustinavičiaus šiųmečių avių gardą irgi saugojo elektros srovė, visiškai nesutrikdžiusi pilkiesiems plėšikams
Vilkai išdrąsėjo?
Vilkų drąsa bei bravūriškumas darosi tikra problema. Matyt, suvokdami, kad įstatymas juos saugo nuo medžiotojų, pilkiai visai „išnaglėjo“.
Kiek anksčiau vilkas užpuolė Nevarėnų miestelio (Telšių raj.) pakraštyje, kone po namo langais pririštą penkių mėnesių telyčią. Tai pamatęs šalia gyvenantis ūkininkas šautuvo neturėjo, todėl, bijodamas būti pats sudraskytas bebaimio vilko, sėdo į automobilį, kuriuo pabandė plėšrūną suvažinėti. Pilkis paspruko tik visai priartėjus automobiliui, o smarkiai sužalotą gaištančią karvę beliko papjauti.
„Taip dažniau elgiasi ne vilkai, o mišrūnai, – įsitikinęs gamtininkas, žurnalistas, biologas Andrius Gaidamavičius. – Iššaudytų vilkų vietą užima sulaukėję šunys, kurie poruojasi su be patinų likusiomis vilkėmis. Atvesti mišrūnai būna iš pažiūros tokie pat kaip vilkai, bet tikri akiplėšos – jie nieko nebijo. Yra net buvę, kad medžiotojų šūvių pamiškėje genamas mišrūnas įpuolė slėptis į pravirą sodybos kluoną.“
Piktieji šunvilkiai
A. Gaidamavičiui pritaria vilkų mini rezervato „Žvėrinčius“ prižiūrėtojas, Telšių miškų urėdijos girininkas Petras Dabrišius. Pasak jo, miškuose žvėrių tyko keliolikos tūkstančių medžiotojų armija, ginkluota karabinais su optiniais taikikliais, naktinio matymo prietaisais. Vilkų gaujos retinamos greičiau nei veisiasi, irštvose lieka vieniši gyvūnai.
„Likusios vienišos vilkės ima poruotis su palaidais žmonių vilkšuniais. Jiems susikryžminus gimsta toli gražu ne visiems gerai pažįstamas vilkšunis, o hibridas, kurį siūlyčiau vadinti šunvilkiu!“ – perspėjo P. Dabrišius.
Girininkas sako, kad šunvilkis iš pažiūros visiškai nesiskiria nuo vilko. Jis nemoka loti, naktimis staugia. Jei tokį augina žmogus, hibridas prie jo nepripranta, nesiduoda rišamas ir dresuojamas. Laukinis šunvilkis žymiai mažiau už vilką baidosi žmonių ir yra agresyvesnis. Šie mišrūnai dažnai būna tokie panašūs į vilkus, jog jį nušovęs medžiotojas neretai nė neįtaria pakloję ne vilką. Sovietmečiu už nušautą pilkį būdavo mokamos premijos, tačiau ne veltui tik po kaukolės ir kailio laboratorinės patikros Rygoje. Neretai medžioklis sutrikdavo perskaitęs išvadą, jog didžiausias jo gyvenimo trofėjus – visiškai ne vilkas, o mišrūnas šunvilkis, kurio kailis – bevertis, o ir premija nepriklauso.
Ministerijai žmonės nerūpi
Tačiau ūkininkams nusipjauti, kas sudraskė jo karvę ar avį – grynakraujis vilkas ar kažkoks tik vilko išvaizdos mišrūnas.
„Jei valdžiai vilkas brangesnis už žmogų, te gano savo plėšrūnus arba padengia visus jų padarytus nuostolius“, – reikalauja ūkininkai.
Suprantantys, kad įvykdyti jų reikalavimą ne taip paprasta, kaimiečiai siūlo kompromisą – leisti medžiotojams tykoti ir nupilti į ganyklas bei sodybas atbėgančius plėšikauti vilkus ar šunvilkius. Tada naktiniai plėšikai ir žalos mažiau padarys, ir iš viso gal bijos išeiti iš miško.
Tačiau Aplinkos ministerija – kategoriškai prieš. Vietoj to valdininkai pasiūlė iš specialaus fondo kompensuoti vilkų ar kitų plėšrūnų gyvuliams padarytą rimtą žalą.
Bandyta atlyginti
Tik ar pavyks? Biržų rajono savivaldybė bene vienintelė šalyje jau turėjo įsivedusi rajone vilkų padarytų nuostolių kompensavimo tvarką, pagal kurią iš Kaimo rėmimo programos buvo padengiama 40% pilkųjų plėšrūnų padarytų nuostolių.
Tačiau tai teoriškai 40%, o realiai padengdavo mažiau nei trečdalį žalos. Pavyzdžiui, minėta avių augintoja Gabrielė, už 6 vilkų papjautas avis gavo 400 litų kompensaciją, nors viena vokiečių juodgalvė avis kainuoja iki 650 litų.
„Negana to, nuostoliai – ne tik prarastas gyvulys. Kartu prarandama ir išmoka, kurią ūkininkai gauna už galvijus ar ėriavedes”, – pridūrė Gintautė.
Šiemet į Biržų savivaldybę dėl kompensacijų kreipėsi 6 ūkininkai. Padaryta žala siekia 11 100 Lt.
2012 m. šešiems ūkininkams išmokėta 1686 Lt kompensacijos. 2011 m. tuzinas ūkininkų sulaukė 3844 litų.
Naujas įstatymas
Sumos juokingos, bet žmonės dėkingi ir už tai, nes kituose rajonuose savivaldybė nuo vilkų nuostolių patyrusiems ūkininkams atkiša špygą.
Tačiau net ta simbolinė parama jau baigėsi. Pasak Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Stepono Staškevičiaus, Kaimo rėmimo programa nutraukta, nes nebėra pinigų.
Nuo spalio 1-osios pagaliau įsigalios Medžiotojų įstatymo pakeitimai, numatantys galimybę atlyginti žalą, kurią ūkiams padaro vilkai. Laikas parodys, ar valstybė pajėgs atlyginti gyvo vilko nemačiusių Europos Sąjungos biurokratų taip saugomų vilkų padaromą žalą...
Sigitas STASAITIS
