Italui Guglielmo Marconi 1895 m. išradus radiją, žmonija į kosmosą radijo bangas transliuoja jau daugiau kaip šimtą metų.
Tai reiškia, jog žinia apie žmonijos civilizaciją pasklido mažiausiai 100 šviesmečių spinduliu. Per tą laiką būta ir sąmoningų pastangų – viliantis, jog signalą išgirs proto broliai. Tiesa, net ir 200 šviesmečių skersmens radijo „burbulas“ Paukščių Tako galaktikos tyruose, kurių skersmuo – maždaug 118 800 šviesmečių, tėra tik smulki dulkelė bekraštėje vakuuminėje dykumoje.
Būtent taip atrodo ta 200 šviesmečių skersmens sfera gimtojoje mūsų galaktikoje. Menkas taškelis ir tiek. Ką ir bekalbėti apie jo centre esančią Žemę...
O turint omenyje, jog Visatoje egzistuoja milijardai galaktikų... Nežemiškos gyvybės klausimas tokiame kontekste neatrodo beviltiškas, tiesa?
Geltonas taškas – 200 šviesmečių skersmens „žmonijos radijo burbulas“ Paukščių Tako galaktikos kontekste. A. Grossmano / N. Risingerio nuotr. (nuotr. leidėjų)
Mokslo tinklaraštininkas Adamas Grossmanas, garsiojoje Nicko Risingerio fotografijoje sukūręs „Žmonijos burbulo“ diagramą, savo tinklaraštyje šmaikštavo: „Išvydęs tai, pasijutau toks mažas, liūdnas ir vienišas. Apkabinkite mane.“
Tačiau galbūt, net ir turint omenyje, jog šviesos greičiu iš Žemės į Marsą būtų galima nukeliauti per 4 minutes, 200 šviesmečių gabaliukas nėra jau toks menkas?
