58 puslapių knygutėje lengvai skaitoma kalba aiškinama per 120 su negalia susijusių sąvokų, įvairias negalias kompensuojančių priemonių pavadinimų ir kitų svarbių terminų, žodžius iliustruoja linksmi ir spalvingi piešinukai.
„Žodynas skirtas 7–10 metų vaikams, bet tinka visiems iki 99-erių“, – šypsosi LAB Informacinių išteklių skyriaus vedėja Dalia Balčytytė. Ji tikina, kad užvertęs paskutinį šios knygos puslapį kiekvienas į pasaulį pažvelgs kiek kitaip.
Knygą „Žmogus su negalia irgi gali“ parašė Heini Saraste ir Kalle Konkkola, iliustravo Vaino Heinonenas, iš suomių kalbos išvertė Viltarė Urbaitė. Žodynas išleistas LAB įgyvendinant projektą „Renkuosi priimti kitokį“, kurio tikslas – šviesti visuomenę apie įvairias negalias turinčius žmones.
Šiam projektui vadovavusi D. Balčytytė sako suomių kalba išleistą žodyną aptikusi naršydama po skandinaviškos literatūros apie negalią šaltinius. Vienos Suomijos neįgaliųjų organizacijos užsakymu prieš keletą metų išleista knyga iš karto patraukė Dalios dėmesį, nors ji ir negalėjo įvertinti visos knygos, matė tik jos viršelį ir keletą puslapių suomių kalba. Vis dėlto ji sako iš karto supratusi, kad reikia ieškoti galimybių šį žodyną leisti lietuviškai.
Tokie patys, kaip visi
LAB Komunikacijos ir informacijos skyriaus vedėja Ramunė Balčikonienė pripažįsta, kad nuojauta Dalios neapgavusi: „Lietuvių kalba nieko panašaus neturėjome.“ Ramunė pasakoja, kad knygoje veikia keletas personažų: pavyzdžiui, viena mergaitė silpnai girdi, o jos tėvai yra kurtieji, kita mergaitė nemato, vienas berniukas juda neįgaliojo vežimėliu, yra ir kitokių negalių turinčių vaikų.
„Visi šie vaikai gyvena, džiaugiasi, patiria nuotykių, dalyvauja mokyklos šventėse. Knygoje niekur prikišamai nesakoma, kad visi yra vienodi, tai pateikta labai natūraliai tekstu ir iliustracijomis. Pavyzdžiui, apie vežimėliu judantį berniuką sakoma, kad jis nuolat įsitaiso mėlynių, nes visą laiką lekia griūdamas, o atsikėlęs ir vėl lekia, kaip ir visi vaikai“, – pasakoja R. Balčikonienė.
Jai labiausiai įstrigo knygos iliustracija, kurioje vaizduojamas sunkią negalią turintis berniukas – kurčneregys, judantis neįgaliojo vežimėliu. „Piešinukas iliustruoja prisilietimo ženklų kalbą, kuria su kurčneregiu galima užmegzti kontaktą: mergaitė stumia vežimėlį ir ant berniuko nugaros piešia širdelę – man tai taip stipru, taip tikra! – dalijasi įspūdžiais Ramunė. – Arba kita situacija: į muziejų atėję du neregiai vaikai vienas kitam šluotą bando pristatyti kaip muziejaus eksponatą, ir kai muziejaus sargas ateina jos pasiimti, jie netveria juoku. Šiame žodyne vaizduojamas tikras gyvenimas, kurį gyvena negalią turintys vaikai ir jų tėvai. Perskaičius jį iš tikrųjų išnyksta barjerai, nebelieka baimės.“
„Pas mus žmonės su negalia vis dar kelia baimę arba gailestį, – pritaria Dalia. – Žodynas parengtas vadovaujantis lygiateisiškumo ir lygiavertiškumo principais: šie vaikai yra tarp mūsų, jie irgi viską gali ir, svarbiausia, jiems nereikia gailesčio – tai labai svarbi knygoje perteikiama žinia.“
R. Balčikonienę sužavėjo tai, kad žodyne labai gražiai paneigiami mitai ir stereotipai apie negalią: „Pavyzdžiui, proto negalią turintys žmonės labai dažnai laikomi amžinais vaikais, sakoma, kad jie tarsi niekada neužauga, nesubręsta, o knygoje yra paveiksliukas, iliustruojantis tokius žmones besituokiančius bažnyčioje. Apie vaiką, turintį Dauno sindromą, sakoma, kad jis tiesiog mokosi lėčiau negu kiti vaikai, o apie sunkią negalią turintį žmogų knygoje nesakoma, kad jis kažko negali ar nesugeba – aiškinama, kad tai žmogus, kuriam reikia labai daug pagalbos ir labai daug pagalbinių priemonių, t. y. geriau pritaikytos aplinkos. Vaikai, kurie skaitys šį žodyną, formuos visai kitokį požiūrį apie negalią negu mes vaikystėj.“
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Ieškojo lietuviškų atitikmenų
Pasak pašnekovių, adaptuojant knygą Lietuvos skaitytojams, daug bendrauta su neįgaliųjų organizacijomis, nes reikėjo peržiūrėti, patikslinti daug sąvokų. Kai kurios iš jų buvo naujiena pačioms knygos leidėjoms.
„Daugiausia bendrauju su regos negalią turinčiais žmonėmis, mažiau susiduriu su judančiais vežimėliais ir, prisipažinsiu, nežinojau, jog nekorektiška sakyti, kad žmogus sėdi neįgaliojo vežimėlyje, jis juda vežimėliu“, – sako R. Balčikonienė.
LAB Kultūrinių veiklų vyriausioji vadybininkė Klementina Gečaitė priduria, kad taip pat teko išsiaiškinti, kaip taisyklingai vadinamos vežimėlių dalys, iš Lietuvos paraplegikų asociacijos atstovo taip pat sužinojo, kad užsienietiškus žodžius „rampa“ ir „pandusas“ dabar jau reikėtų keisti nauju lietuvišku žodžiu „nuožulna“.
Klementina sako, kad rengiant knygą labai pravertė Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidento Kęstučio Vaišnoros patarimai. „Kurtieji turi gestų kalbą, kuri kiekvienoje šalyje yra kitokia. Lietuvoje kurtieji kalba lietuvių gestų kalba, todėl mums reikėjo pataisyti kai kuriuos paveikslėlius. Pavyzdžiui, vienoje iliustracijoje mergaitė sako savo vardą – ne visi vardo raides simbolizuojantys gestai sutampa su lietuvių, todėl kai ką reikėjo perpiešti“, – pasakoja K. Gečaitė.
„K. Vaišnora mums paaiškino, kaip stipriai negalią turintis žmogus yra priklausomas nuo aplinkos, – įsiterpia R. Balčikonienė. – Kurtieji nebūtų „su negalia“, jei visi mokėtų gestų kalbą. Tikra tiesa.“
Moko kalbėti korektiškai
Pasak Klementinos, knyga labai svarbi dar ir dėl to, kad vaikus moko stengtis kalbėti maloniai, nevartoti įžeidžiančių žodžių: „Pavyzdžiui, žemaūgius labai žeidžia, kai aplinkiniai juos vadina liliputais, nykštukais. Žodyną perskaitę vaikai tikrai žinos, kad tokius žmones korektiška vadinti žemaūgiais.“
Žodžiai, kurių nepatartina vartoti, pateikti žodyno pabaigoje. „Vienų iš jų stengiamės atsisakyti dėl jų reikšmės, kiti tiesiog jau pasenę. Tarp jau nebevartojamų žodžių yra luošys, invalidas, kurį vis dar galima išgirsti vartojant vyresnius žmones, nebevartojamas ir kurčnebylys, nes kurtieji nėra nebyliai, jie bendrauja gestų kalba“, – vardija K. Gečaitė.
Ji apgailestauja, kad žodyne buvo suomiškų žodžių ir posakių, kurių, deja, nepavyko adaptuoti, nes suomiai, kalbėdami apie negalias, vartoja žargoną, ir tokios frazės turi mažybinį-maloninį atspalvį. „Pavyzdžiui, yra žodis, kuriuo vadinamas elektrinis neįgaliojo vežimėlis, kitas žodis linksmai apibūdina neregį, bet panašių lietuviškų atitikmenų neturim“, – sako pašnekovė.
Tiesa, žodyne paminėtas žodis „ratukai“, kuriuo kartais trumpiau vadinamas neįgaliojo vežimėlis, nors, pasirodo, ne visiems vežimėliu judantiems žmonėms jis priimtinas.
Klementina sako, kad knygą labai gerai įvertino jos aštuonmetė dukra. Labiausiai jai patiko iliustracijos. „Piešinėliai iš tikrųjų labai patrauklūs ir suprantami. Pavyzdžiui, vienas iliustruoja nepritaikytą aplinką: prie saldainių parduotuvės stovi du vaikai – mergaitė ir neįgaliojo vežimėliu judantis berniukas, bet jiems į parduotuvę patekti trukdo keli laiptukai, todėl mergaitė parduotuvei rodo liežuvį. Knygoje pilna tokių smagių piešinėlių“, – pasakoja
K. Gečaitė. Ji sako, kad žodynas bus puikus įrankis tėvams ir ugdytojams su vaikais kalbėtis apie įvairovę.
„Nuo 2024 metų mokyklos turės priimti negalią turinčius vaikus, tam turi ruoštis visa visuomenė, todėl labai norim, kad mūsų išleistas žodynas pasiektų kuo daugiau žmonių“, – sako D. Balčytytė. Ji primena, kad knyga prieinama visiems elektroninėje erdvėje, LAB planuoja ją pritaikyti ir DAISY formatu, o jei atsiras lėšų, žodynas bus išleistas ir popieriniu formatu. „Nieko nėra geriau, kaip rankose laikyti spausdintą knygą“, – įsitikinusi D. Balčytytė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
