Į „Caritą“ kelią randa ne tik materialios, bet ir dvasinės paramos ieškantys žmonės. Pastarosios, pasirodo, reikia net labiau.
Prašyti ar net reikalauti paramos jau išmokytos kelios kartos žmonių. Su tuo susiduria ne vienas ilgus metus labdaringose organizacijose dirbantis žmogus. Bet, kaip sako Panevėžio vyskupijos „Carito“ vadovė Gražina Kacevičienė, kartais vargstančiam žmogui pirmiausia reikia visai ne to, ko jis prašo. „Ne žuvis dalinti, o žvejoti mokyti“, – tokiu principu vadovaujantis siekia dirbti „Caritas“ – tokio mokslo bei paramos žmonėms, atrodo, reikia labiau.
Štai neseniai atėjo į „Caritą“ dar nesena moteris, skundėsi, kad jai niekas nepadeda, nieko neduoda, tenka verstis pačiai, kaip išmano. Pradėjus klausinėti paaiškėjo, jog beveik dešimt metų ši panevėžietė gyvena be paso, paprašyta dokumentų įsižeidžia ir trenkusi durimis išeina, mano, kad visi kiti dėl jos skurdo kalti. „Padėjome susitvarkyti dokumentus, kviečiame į užsiėmimus, mokome elementariausių dalykų, kurių per gyvenimą, pasirodo, niekas jai neaiškino, nemokė“, – sako G. Kacevičienė.
Žmonės nekalti dėl nepalankiai susiklosčiusių jų gyvenimo aplinkybių, todėl būtina stengtis padėti iš jų išsikapstyti, o ne, atkišus duonos kąsnį, vėl palikti likimo valiai.
Paramos nemato
Anot G. Kacevičienės, į „Carito“ duris nuolat pasibeldžia nauji lankytojai, pagalbos čia ieškoti atėję žmonės.
„Pirmiausia žmogus pasakoja, kaip jam sunku pragyventi, kaip niekas niekuo neremia, nieko neduoda, visi atstumia, palieka vieną kapstytis skurde. Pradėjus kalbėtis, pateikus anketos klausimus aiškėja, kad taip toli gražu nėra. Ir vaikai mokykloje gauna nemokamą maitinimą, ir buto išlaikymo išlaidos kompensuojamos, patys dirba – tegul ir už menką atlyginimą. Bet galų niekaip nesuduria“, – pasakoja „Carito“ vadovė.
Su tokiu žmogumi išsikalbėjus paaiškėja, kad ne dar vienos šelpiančios rankos jam reikia, o žinių, supratimo, motyvacijos. „Niekas nemokė, vaikystėje tinkamo pavyzdžio nematė, tad, vos gavus pajamų, jos per kelias dienas tiesiog išgaruoja ir vėl atrodo, kad jis paliktas likimo valiai, niekam nerūpi“, – G. Kacevičienė gali pateikti ne vieną pavyzdį, kaip pasikeitė žmogaus gyvenimo kokybė, jam pradėjus mokytis kitaip mąstyti ir elgtis.
Žinoma, pasak G. Kacevičienės, ne visiems užtenka patarimų ir pamokymų. Kartais žmonės atsiduria nepavydėtinoje padėtyje ir konkreti parama jiems tiesiog būtina.
Tėvystės mokykla
G. Kacevičienė sako, jog kelerius metus vykdomas Tėvystės įgūdžių mokymo projektas su kaupu pasitvirtino. Kartą per savaitę „Caritas“ veda užsiėmimus įgūdžių stokojančioms šeimoms. Žmonės iš specialistų lūpų sužino finansinių, pedagoginių, psichologinių, kulinarijos, kitokių paslapčių, išmoksta skirstyti turimas lėšas, tvarkytis, bendrauti, auklėti vaikus.
Nuo mažens pripratusios, kad kažkas turi tik duoti, kai kurios moterys nemoka nei taupiai pinigus leisti, nei valgyti gaminti, nežino kaip buitimi rūpintis, namus tvarkyti. Tėvystės įgūdžių mokymo užsiėmimus lankiusieji ne kartą dėkojo už žinias ir už į gerą pasikeitusį gyvenimą.
„O juk gyvenimas pirmiausia pasikeitė žmogaus viduje“, – sako G. Kacevičienė. Tokių mokyklų, jos nuomone, mieste reikia steigti kuo daugiau. „Ir prie kitų labdaringų organizacijų puikiai tiktų šios mokyklėlės“, – mano Panevėžio vyskupijos „Carito“ vadovė.
Skurdo mastų nei tokie užsiėmimai, nei pamokos nepažabos – labai jau gausus vargšų būrys – tačiau kartu ir su materialine parama žmonėms gyvenimą tikrai galėtų palengvinti.
Centras neįgaliesiems
„Carito“ planuose – Užimtumo dienos centro neįgaliems žmonėms steigimas. Jau yra parengtas projektas, bet kol finansavimas negautas, G. Kacevičienė nežino, ar pavyks jį įsteigti.
„Toks centras būtų didelė paspirtis neįgaliesiems. Jiems skirtose patalpose būtų užsiėmimų kambariai, dirbtuvės ir neįgalūs žmonės galėtų čia leisti laiką, kurti, mokytis, bendrauti“, – sako vadovė.
Beveik penkiolika metų „Carite“ veikia Vaikų ir jaunuolių užimtumo centras. Čia lankosi apie keturiasdešimt vaikų: pamokas ruošia, dalyvauja keramikos, dailės terapijos, šokių, dramos, dailiųjų darbelių, muzikos, sporto užsiėmimuose. Vaikams organizuojami pokalbiai, diskusijos, šventės, ekskursijos, stovyklos. Vaikus ir jų šeimas individualiai konsultuoja specialistai, jie remiami materialiai.
Dar vienas sėkmingai įgyvendinamas projektas rūpinasi vaiko orumo išsaugojimu. Šeimas, vaikus individualiai konsultuoja socialiniai darbuotojai, teikia jiems informaciją, padeda susitvarkyti dokumentus, tarpininkauja. Šeimos gali būti lankomos namuose, esant būtinam reikalui remiamos materialiai, perkami medikamentai, maisto, higienos, mokyklinės prekės.
V. Janeliauskienė
